Pasvalietiškose feisbuko grupėse pasirodžius skelbimams apie mūsų krašte auginamas gervuoges, nusprendžiame jų paragauti bei pakalbinti jų augintojus.
Ragina atrasti gervuogių saldumą
Skambinu skelbime nurodytu telefonu. Kitame ragelio gale skambantis jauno vyro balsas kažkur girdėtas, tačiau niekaip nesusigaudau kur. Kviečia atvažiuoti į Pervalkus.
Kai fotografei pasakau adresą, ji taip pat suklūsta – kažkur girdėtas. O kai navigacija mums liepia pasukti į dešinę nuo pagrindinio kelio – nusišypsome – važiuojame pas Andrių Vingilį.
Apie šį jauną sodininką eksperimentatorių jau esame rašę „Darbe“, o dabar atvažiavome paragauti jo auginamų gervuogių.
Paklaustas, kas pasikeitė nuo paskutinio mūsų apsilankymo, pervalkietis nusišypso:
– Per tuos metus atsirinkau sausmedžių veisles. Labai svarbu, kad uogos būtų ne rūgščios, ne karčios, o desertinės – saldžios. Turėjau minčių plėsti medlievų plantaciją, bet dėl ribotos rinkos, lepių, sunkiai nuskinamų uogų šių minčių atsisakiau. „Persimečiau“ ant česnakų. Dabar skinu ir į turgų vežu gervuoges.
Keliaujame apžiūrėti to, dėl ko čia atvažiavome. Kaip atrodo gervuogės, aš žinau, tačiau su sukultūrinta jų atmaina susiduriu pirmą kartą. Ir ta akistata – šokiruoja. Gerąja prasme. Uogos – milžiniškos, kai kurios – bene tokios, kaip trys į vieną vietą sudėtos avietės. O jau skanios! Saldžios, sultingos – tikra skonių bomba.
– Stengiuosi kuo daugiau uogų vežti į turgų, duodu paragauti, kad žmonės pajustų, jog tai ypač saldžios uogos.
Andrius pasakoja, jog gervuogės dera nuo antramečių stiebų, tad pasodinus pirmųjų uogų reikia laukti metus, o nuolatinis derlius prasideda ketvirtaisiais penktaisiais metais.
Vyras tikina, jog šie metai buvo tobuli gervuogėms.
– Tai lepios uogos, reikalaujančios labai gerų augimo ir sirpimo sąlygų. Joms reikia daug saulės, šilumos, ko šiemet tikrai netrūko. Drėgmės gal kiek ir pristigo, tačiau kai jos per daug, uogos ima pūti. Kaip sako žinovai – kuo aukštesnis kultūrinis augalo lygis, tuo augalas lepesnis.
Andrius augina bespygles „Polaris“ ir „Black satin“ gervuoges. Šiemet prinoko ir žemuogių skoniu išsiskiriančios „Gracia“ veislės uogos. Ragaujame pastarąsias ir negalime liautis stebėtis saldžiu, išskirtiniu skoniu.
Uogakrūmiai aukšti, daugiau nei dviejų metrų, pritvirtinti prie ištemptų vielų.
– Gervuoges, kaip ir avietes, iki Joninių tręšiu azotinėmis, vėliau, atėjus laikui, – kompleksinėmis trąšomis. Bene sunkiausias darbas būna rudenį, kai krūmus reikia paruošti žiemai. Tada gervuogės nuimamos nuo vielų, šakos prilenkiamos prie žemės ir uždengiamos agroplėvele. Jei prognozuojami didesni šalčiai – uždedam ir šiaudų.
Gervuogių derėjimo laikas – liepos pabaiga – rugsėjo pradžia. Vyras tiksliai neskaičiavo, bet iš vieno krūmo priskina apie 5–7 kilogramus uogų.
– Gervuogės tinka ir uogienėms virti, ir vyną daryti, tačiau labiausiai rekomenduoju šaldyti.
Mūsų apsilankymo metu už kilogramą uogų Andrius Vingilys prašė šešių eurų. Ar negąsdina pirkėjų tokia kaina?
– Šiais laikais žmones visos kainos gąsdina (juokiasi). Didžiuosiuose miestuose tokios uogos parduodamos po 8 eurus už kilogramą… Iš tiesų pirkėjai reaguoja įvairiai. Tačiau tie, kurie žino, kas yra gervuogė, kai paragauja ir atranda jų saldumą bei išskirtinį skonį, visuomet sugrįžta.
Paklaustas, ar iš to galima gyventi, vyras šypteli.
– Tai gali būti tik kaip papildomas pajamų šaltinis. Apskritai aš visiems rekomenduoju nesusikoncentruoti ties viena kultūra. Juk gali visą hektarą apsodinti gervuogėmis, tačiau pakanka vienos šalnos, kad visas darbas nueitų perniek.
Uogas augina močiutės sodyboje
Skambiname dar vienu internete nurodytu telefonu. Mūsų didelei nuostabai, atsiliepęs vyras mus pakviečia į… Pervalkus.
Netrukus ranką spaudžiame Šarūnui Dobravolskiui ir čia pat sužinome, jog gervuogių „liga“ jį užkrėtė bičiulis Andrius Vingilys, pas kurį ką tik lankėmės.
– Draugas papasakojo, per televizorių prisižiūrėjome, kad pinigai ant šakų auga, tai ir „knisamės“ dabar, – kikena Šarūnas, lydėdamas mus į šalia Pervalkų esantį Vaidžiūnų kaimą.
Čia likusios keturios gryčios. Vienoje iš jų kažkada gyveno Šarūno močiutė Bronė Dobravolskienė. Dabar čia jaunas vyras kartu su sužadėtine Irmina augina gervuoges. Uogos jaunam, suvirintoju dirbančiam vyrui – papildomas pajamų šaltinis.
– Jau ketvirti metai, kaip auginame gervuoges. Kodėl būtent jos? Pagalvojau – gražios, didelės uogos, niekas tokių aplinkui neturėjo – kodėl nepabandžius? Sodinukus pirkome iš garsaus Molėtų krašte gyvenančio sodininko Gedimino Cijūnaičio. Pasirinkome „Black satin“ ir „Orkan“ veisles, bet pastarąją, nes buvo rūgštoka, pakeitėme į „Polaris“. Užpernai buvo pirmas didesnis derlius, pernai uogų nebuvo, nes nušalo, šiemet – gervuogių gausa negalime skųstis.
Šarūnas vedžioja po tvarkingas uogakrūmių eiles ir moko, kaip atskirti prinokusią uogą nuo tos, kuri dar nelabai saldi.
– Su avietėmis viskas aišku – uoga raudona, vadinasi – prinokusi. Čia kitaip. Uogos juodos, bet tai dar nereiškia, kad bus skanios. Reikia žiūrėti, kad gervuogės būtų ne tik juodos, bet minkštos ir šiek tiek prasiskleidusios: tada – pačios saldžiausios.
Šarūnas taip pat rekomenduoja gervuoges šaldyti.
– Tai pats geriausias konservavimo būdas, nes sušaldytos uogos išlaiko ir savo formą, ir saldų skonį. Iš tiesų, kai žmonės pirmą kartą pamato kultūrines gervuoges, pirmiausia nustemba dėl uogų dydžio, o vėliau susižavi jų išraiškingu saldžiu skoniu.
Paklaustas, ar užtenka rinkos realizuoti derlių, vyras atvirauja.
– Didžiąją dalį uogų išdaliname draugams ir pažįstamiems, kažkiek parduodame internetu, tad pirkėjų užtenka ir man, ir mano bičiuliui Andriui. Galimybe uogas parduoti didmeniniams supirkėjams nesidomėjau. Manau, kad ten būtų ir tam tikri privalomi kiekiai, ir kaina, kuri kaži ar padengtų visus auginimo bei priežiūros kaštus.
