Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos mokinė Melanija Jovaišytė paklausta, ar patiko vasaros pradžioje su keliais klasės draugais Ispanijoje praleista savaitė, prasitars:
– Aš nenorėjau važiuoti namo…
Tą akimirką nejučia pagalvojau, kad visos tos šnekos apie tai, kad jaunimas visais laikais buvo toks pat, kad keičiasi tik pasaulis, bet ne žmogaus prigimtis – visiška nesąmonė. Pasaulis dabar kitoks, ir jauni žmonės visiškai kitokie, nei kai mes buvome jų metų. Ir galimybės pažįstant pasaulį keistis pačiam – nė iš tolo neprilygsta tam, ką savo laiku turėjome mes.
Norėjo daugiau veiklos
Yra tokia nuvalkiota žurnalistinė klišė – atverti naujus horizontus. Ši visiems iki skausmo pažįstama frazė, ko gero, geriausiai apibūdina tas galimybes, kurias atveria Europos Sąjungos finansuojama „Erasmus +“ programa.
Jau esame rašę apie Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos įgyvendinamus „Erasmus +“ projektus. Vienas naujausių – praeitų metų rudenį pradėtas „Let’s Create Our Future Now!“ („Kurkime savo ateitį dabar!“) . Pagal jį vienuolika gimnazistų ir penki mokytojai birželio mėnesį lankėsi Ispanijoje, Kastilijos ir La Mančos regiono Iniestos miestelio IES CANADA DE LA ENCINA mokykloje.
– Noriu iš karto patikslinti, jog kelionė į saulėtą Ispaniją buvo savotiška vyšnaitė ant torto, atlygis už iki tol nuveiktą darbą, – pasakojimą pradeda projekto iniciatorė anglų kalbos mokytoja Inga Špokavičienė. – Visuomet norėjau daugiau veiklos, nei tik vesti pamokas, tad ėmiausi rašyti šį projektą. Apie ką jis? Pirmiausia apie ekologiją ir žaliųjų įgūdžių ugdymą (ši tema man visuomet buvo labai aktuali, todėl ji tapo projekto pagrindu). O kalbant plačiau – apie nestandartinį tobulėjimą, akiračio plėtimą, savarankiškumo ugdymą ir motyvaciją mokytis kalbų.
Ispanai išsigando karo
Pirmas projekto etapas – namų darbai. Pasvaliečiai susiskirstė į dvi grupes. Viena ruošė Pasvalio rajono upių bei Baltijos jūros ekologinės būsenos pristatymą. Kita – tyrinėjo, kaip anglies dvideginis veikia kiekvieno iš mūsų gyvenimą.
Analogiškus tyrimus atliko ir projekto partneriai Ispanijoje.
– Pagal projekto sąlygas turėjo būti dvi kelionės. Per vieną mūsų vaikai keliauja į Ispaniją ir gyvena jų šeimose. Kitoje – su lygiai tokiu pačiu vizitu pas mus atvyksta Iniestos miestelio vaikai ir mokytojai. Deja, prasidėjo Rusijos ir Ukrainos karas, tad partneriams Ispanijoje pasirodė, jog mūsų šalis yra per daug arti kovinių veiksmų, tad jiems čia gali būti nesaugu. Bandėme aiškinti, jog taip nėra, deja, jie mūsų situaciją įsivaizdavo kitaip, tad nuomonės nepavyko pakeisti. Labai gaila. Kita vertus, tai mums atrišo rankas ir leido į projektą įtraukti vaikus, kurie turi mažesnes galimybes keliauti, – prisipažįsta I. Špokavičienė.
Nors Europos Sąjunga labai rekomenduoja keliones traukiniu (jos laikomos ekologiškiausiomis), mūsų šalis dar neturi visaverčio susisiekimo geležinkeliu su kitomis valstybėmis, tad buvo pasirinktas skrydis lėktuvu iš Rygos oro uosto į Valensiją. Kaip pasakojo Inga, ne tik keliems vaikams, bet ir kai kuriems juos lydėjusiems mokytojams tai buvo pirmas skrydis gyvenime.
Šalis tolima, problemos tos pačios
– Valensijoje mes buvome pasitikti karštai (lauke svilino daugiau nei 40 laipsnių karštis) ir labai svetingai, tarsi seni draugai. Nors Iniestos miestelis yra už 150 km nuo oro uosto, atvažiavo vaikai su mokytojais, ir tai buvo labai maloni staigmena.
– Iniesta – už Pasvalį mažesnis miestelis. Ne kartą esu girdėjusi, kad jei nori pamatyti tikrąją Ispaniją, pajusti jos dvasią, reikia vykti ne į didžiuosius miestus, o į provinciją. Tie žodžiai su kaupu pasitvirtino. Kadangi mūsų vizitas sutapo su egzaminais ir atsiskaitymais (tuo metu pas juos mokykloje nevyksta užsiėmimai), pamokų, deja, neturėjome galimybės stebėti. Tačiau visa tai kompensavo labai turininga krašto pažinimo programa. Kas labiausiai patiko? Viskas! Ten visiškai kitokia gamta, aplinka, gyvenimo būdas. Įsivaizduokite – kiekvienas mūsų aplankytas miestas – senesnis už Lietuvą. Pats tas faktas labai daug ką pasako. Žinoma, koją šiek tiek kišo alinantys karščiai (dėl jų net buvo atšauktos kelios numatytos veiklos bei išvykos), tačiau mes juos ištvėrėme ir tai buvo dar viena patirtis. Dar viena pamoka. Žinoma, nepamiršome ir savo pagrindinio tikslo – ekologijos, žaliųjų įgūdžių. Po diskusijų supratome – nors ir gyvename skirtingose šalyse, problemos ir bėdos tos pačios – besaikis vartotojiškumas, netaupymas, šiukšlinimas, gamtos išteklių netausojimas.
Naujos idėjos, mokytojo prestižas, civilizacijos pagrindai ir kitos patirtys
Pasidalinti įspūdžiais paprašiau ir projekte dalyvavusių mokytojų.
– Man, kaip turinčiai tik anglų kalbos pradmenis, bendravimas su kolegomis ispanais buvo iššūkis. Džiaugiuosi, jog pavyko su juo susitvarkyti. Būnant ten, įspūdį paliko jų bendravimas. Visi šypsosi, kreipiasi vienas į kitą vardu, mokytojai ir mokiniai bendrauja kaip lygiaverčiai partneriai, apsikabina, smagiai pasisveikina ir atsisveikina. Iš Iniestos mokykloje dirbančių kolegų pasisėmiau idėjų, kurias, tikiuosi, pavyks realizuoti ir mūsų gimnazijoje, – viliasi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Simona Stapulionienė.
Karjeros planavimo specialistei Monikai Grigaliūnienei įstrigo Ispanijos mokytojų darbo sąlygos.
– Pas juos mokykloje karjeros planavimo specialistų nėra. Panašia veikla ten užsiima psichologai, kurie įvairiais testais padeda vaikams pažinti save. Tačiau tai labiau asmenybės pažinimas nei karjeros planavimas. Mokytojo darbas ten – iš tiesų prestižinis. Atlyginimai gerokai didesni nei mūsų, krūviai mažesni, niekas net negalvoja keisti profesijos ir eiti dirbti kažkur kitur. Baigę universitetus, norintys dirbti mokytoju privalo išlaikyti sudėtingą egzaminą. Po jo tu gali dirbti pedagogu – jokių kvalifikacijų kelti nebereikia, – įspūdžiais dalinosi Monika Grigaliūnienė.
Specialistei įstrigo ir ispanų valgymo kultūra.
– Savaitgaliais jie laiką leidžia restoranuose. Neskuba, bendrauja, tiesiog mėgaujasi draugija, maistu, ir tai trunka ne vieną valandą. Ant stalo patiekiamos 6–7 lėkštės su patiekalais, skirtais valgyti visiems. Iš vienos pusės tai labai graži tradicija, kuri suartina visus sėdinčius prie stalo. Iš kitos pusės – kol sulauki savo pagrindinio užsakymo, jau būni nebealkanas. Maisto man ten buvo gerokai per daug, – juokiasi M. Grigaliūnienė.
– Esu buvusi Barselonoje, tačiau tai buvo turistinė kelionė, kuri nė iš tolo neprilygo šiai. Aš vaikams nuolat kartojau, kad tai yra nepakartojama galimybė pažinti šalį ir jos gyvenimą iš vidaus. Tokiose kelionėse visi, o ypač vaikai, patiria kultūrinį šoką, tačiau jis yra būtinas ir leidžia suprasti, kad, nepaisant to, kokia tavo kalba, tautybė ar religija, tu privalai sugyventi su visais, būti draugiškas, nelipti kitam ant galvos. Man ši kelionė ne tik leido atnaujinti ispanų kalbos žinias, bet ir pažinti civilizacijos pagrindus. Vadovėliuose yra daug dalykų, tačiau kai visa tai pamatai savo akimis, visiškai kitaip gali paaiškinti, kas yra kas, – pasakojo projekte dalyvavusi užsienio kalbų mokytoja Rasa Mikniuvienė.
– Įstrigo jų mokiniai. Santūrūs, ramūs, neišsišokantys, mandagūs. Padarė įspūdį, kad toje mokykloje visas mokymas paremtas projektais (pas mus tai, ko gero, būtų sunkiai įgyvendinama). Pas juos mažiau teorijos, daugiau integralumo. Vaikus bandoma sudominti ne informacijos kiekiu, bet gyliu. Tai mokykla, kuri turi daug bendrų projektų su įvairiomis šalimis, bet su Lietuva iki šiol kontakto neturėjo. Mes jiems įdomūs, egzotiški. Užmegztus ryšius jie norėtų tęsti, tačiau – kol kas jiems kelia nerimą netoli mūsų vykstantis karas, atrodo, jog čia nesaugu, – kalbėjo Ispanijoje apsilankiusi anglų kalbos mokytoja Neringa Bitinienė.
Nori tikėti stebuklu
Gimnazistei Andrėjai Kauneckaitei – tai jau ne pirmas tarptautinis projektas. Mergina lankėsi Lenkijoje, Anglijoje, tačiau kaip pati prisipažįsta – kelionė į Ispaniją buvo pati įspūdingiausia.
– Gyvenau Viktoro šeimoje. Jo mama – mokytoja, tėtis – verslininkas. Viktoras angliškai kalbėjo sunkiai, tačiau šią kalbą puikiai mokėjo jo tėvai, tai jie man labai daug ką papasakojo apie vietinių kultūrą ir gyvenimo būdą, – pasakoja Andrėja.
– Šeima, kurioje gyvenau, buvo kilusi iš Kubos. Valdemaro (bendraamžis, pas kurį gyvenau) mama turėjo ispaniškų šaknų, tad jie prieš metus atsikraustė gyventi į Ispaniją. Teko ne tik daug sužinoti apie Kubą, bet ir paragauti jų virtuvės patiekalų. Valgiau vištieną su bananu. Buvo labai įdomi patirtis. Kas patiko? Pradėsiu nuo to, kas nepatiko – pragariškas karštis. O labiausiai patiko geri ir nesuvaržyti žmonės. Man atrodo, iš tos kelionės ir aš grįžau gerokai laisvesnis, – prisimena gimnazistas Augustas Šamelis.
Beje, vaikinas papasakojo, jog su vietiniais „apsikeitė“ ne tik dažniausiai vartojamomis lietuviškomis bei ispaniškomis frazėmis, bet ir išmokė vietinius groti grupės „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ dainą „Į Venesuelą!“
Bene emocingiausiai kelionę į Servanteso šalį prisimena Petro Vileišio gimnazijos moksleivė Melanija Jovaišytė.
– Gyvenau Alberto šeimoje. Jis, jo mažesnis brolis bei tėvai gyvena trijų aukštų name, kuriame įsikūrusi visa jų giminė. Įstrigo, kad tai labai triukšmingi, puikiai atsipalaiduoti sugebantys, šilti ir nuoširdūs žmonės. Kai nuvažiavau, buvau labai šiltai sutikta, apkabinta ir išbučiuota. Grįžusi stengiuosi elgtis panašiai – daugiau skirti dėmesio artimiesiems, juos apkabinti, pasakyti gražų žodį. Ką davė ši kelionė? Pirmiausia – išmokė tolerancijos ir pagarbos kitaip gyvenančiam ir galvojančiam, – tikina Melanija.
Ant merginos rankos – iš Ispanijos vėliavos spalvų siūlų nupinta apyrankė.
– Tai amžinos draugystės apyrankė. Aš nenorėjau išvažiuoti… Buvo labai daug ašarų, labai sunkus atsisveikinimas ne tik su Albertu, bet ir su visais ten sutiktais žmonėmis. Žinote, patys skaudžiausi yra pažadai, kad sugrįši, kad vėl pasimatysime, bet mintyse tu suvoki, kad greičiausiai tai yra paskutinis kartas, kai matai vienas kitą. Ir tik stebuklas gali nulemti naują pasimatymą… Mes iki šiol bendraujame, susirašinėjame ir tikime, kad galbūt tas pasimatymas įvyks…
Projektas tęsiasi
– Ašaros iki pasikūkčiojimo – toks buvo atsisveikinimas. Aš džiaugiuosi, kad užsimezgė bent kelios draugystės ir labai skatinu vaikus kviesti savo bendraamžius atvažiuoti į Lietuvą. Kad ir ne projekto rėmuose, juk tikrai turime ką parodyti ir papasakoti. O pats projektas dar tęsis iki vasario mėnesio. Mokinai kurs žaliuosius įgūdžius skatinančią reklamą bei savo žiniomis dalinsis su bendraamžiais ne tik gimnazijoje, bet ir kitose rajono mokyklose. Mokytojai savo ruožtu projektą pristatys bei gautomis žiniomis dalinsis su kolegomis, – baigdama pokalbį sakė mokytoja Inga Špokavičienė.
