„Vys par to ãlo“! Ilgąjį Joninių savaitgalį nubildėjo jubiliejinė Pasvalio miesto šventė. Kaip niekad įvairi, karšta ir sutraukusi gausų šventėjų būrį. Juk geras oras – jau pusė šventės! Ar pasiteisino šių metų idėjos, paliekame godoti miniai pasvaliečių bei miesto svečių ir dalijamės šventės akimirkų palete bei kelių jos epizodų įspūdžiais.
Užsukus į Pasvalio parką, verta aplankyti Vilties salą
Džiugu, kad tęsiasi senojo Pasvalio parko atgimimas. Prieš kelerius metus jį pradėjo Pasvalio kultūros centras, kurio iniciatyva rekonstruota estrada tapo Šiaurės Lietuvos chorų festivalių vieta. Parkui gyvybės įkvėpė jaunatviška energija ir iniciatyva stebinantis naujasis kempingo šeimininkas Kostas Butkus ir jo komanda. Sporto mokyklai priklausantis parko stadionas beveik niekada nebūna tuščias. Bene dažniausiai jame matyti kamuolį gainiojantys futbolo trenerių Vidmanto Kazlausko, Šarūno Kazlausko jaunieji auklėtiniai.
Pasvalio 525-ųjų metinių proga Kultūros centras miestelėnams ir svečiams pristatė dar vieną atnaujintą jaukią parko erdvę – Šilo ežerėlyje esančią Vilties salą. Į ją veda per „Šilo genių“ kūrybines stovyklas atsiradęs lenktas dailus tiltas, kurio turėklus puošia šviesaus atminimo liaudies menininko pušalotiečio Prano Kumpausko daryti ornamentai.
Vilties salą jaukia poilsio, kūrybinių sumanymų įgyvendinimų, o gal ir įsimylėjėlių susitikimo vieta pavertė skulptoriai Kęstutis Krasauskas, Valius Remeika, Adolfas Teresius iš Garliavos ir Saulius Lampickas iš Alytaus.
Dabar į Vilties salą kviečia užsukti iš medžio išskaptuoti keturi prasmingi žodžiai: „Vilties kelias niekada nesibaigia.“ Patekę į salą lankytojai joje ras krūvas akmenų, iš kurių galima dėlioti įvairių formų laimės piramides – kernus. Atnaujintą parko erdvę pristatė Kultūros centro režisierės Ramunės Uždavinienės meno instaliacija „Vilties kelias…“ Joje dalyvavo Valakėlių sutartinių giedotojų grupė „Lygė“ (vad. Lina Bartašienė ir Albertas Bartašius), Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos šokių kolektyvas „Apynėlis“ (vad. Nida Sakalauskienė), Kultūros centro jaunimo teatro studija „Drãma“ (vad. Asta Simonaitė) ir Pasvalyje laikiną prieglobstį radę ukrainiečiai. Skambančios sutartinės, vaikų klegesys tarsi simbolizavo iš kartos į kartą perduodamas liaudies vertybes, nuolatinį atsinaujinimą ir nesibaigiantį vilties kelią tauresnio, dvasingesnio, teisingesnio gyvenimo link… „Prieš daugiau kaip penkis šimtmečius su viltimi kūrėsi ir Pasvalio miestas, kad jame gyvens laimingi žmonės“, – kalbėjo režisierė R. Uždavinienė.
Joninių išvakarėse – teatro odė Jonui Mikelinskui
Šių metų šventės teatrinis akcentas – teatralizuotas pasakojimas „Susipažinkime – tiesos rašytojas“. Tai – kraštiečio rašytojo Jono Mikelinsko (1922–2015) šimtosioms gimimo metinėms skirtas bendras Klėties teatro ir Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos projektas. Simboliška, kad žymus Pasvalio krašto Jonas pagerbtas kaip tik Joninių išvakarėse.
Režisierių Ramunės Uždavinienės bei Aurelijos Kutkauskienės vedama aktorių komanda scenoje įkūnijo rašytojo biografijos epizodus, iliustravo svarbiausius gyvenimo pasirinkimus – kaip sunku, bet žmogiškai būtina buvo išlikti teisingam – nepasiduoti sovietiniam amoralumui ir tiesos nuvertėjimui. Gyvos dainos ir šokių rateliai, prancūzų kalbos (kurios mokė Saločiuose bei Onuškyje), pasvaliečių tarmės epizodai… ir tikros ašaros. Skambėjo ištraukos iš J. Mikelinsko kūrinių, prisiminimų apie jį, kalbos Sausio 13-osios išvakarėse.
Prisiminimų ir įspūdžių kupina atvyko rašytojo sesuo Paulė Mikelinskaitė. Priminė brolio žodžius, kurių jis visą gyvenimą laikėsi: „Man buvo svarbiausia sąžinė.“ Ir – nežmoniškai stiprus tikėjimas Lietuvos ateitimi, ligšiol įkvepiantis.
Už įprasmintą atminimą dėkojo meras Gintautas Gegužinskas. O bibliotekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė džiaugėsi, kad Lietuvos kultūros taryba, savo laiku nerėmusi Jono Mikelinsko kūrybos, šį projektą palaikė.
Įvyko ir nesurežisuota kulminacija – nuskambėjo aktorių ir žiūrovų, susikibusių rankomis, bendra daina Lietuvai.
Baltoji vakarienė pamažu tampa tradicija?
„Tai, kad šiandien sėdite susispaudę, yra labai, labai gerai…“ – Baltajai vakarienei prasidedant, džiaugėsi jos sumanytoja ir vedėja Asta Simonaitė. Vėliau mudviem kalbantis, režisierė atskleidė savo svajonę – norėtų, kad šis vakaras sutrauktų išties visus Pasvalio krašto žmones. Nors kelioms, balta spalva paženklintoms, valandoms neliktų atskirties ir nesutarimų.
Vytauto Didžiojo aikštė tiek žmonių vienukart seniai laikė. Ir Joninių šventės vakaras pasitaikė magiškas. Moterys pasidabinusios žolynais, kvepia balti bijūnų žiedai, klega draugų kompanijos. Prieš renginį aikštę ne vieną ir ne dvi dienas gražino „Žiedų dulkės’e“ darbštuolės Vilma Žvinytė ir Akvilė Gabriūnaitė. Šventišku apšvietimu pasirūpino Arvydas Benešiūnas.
Skambėjo jaunųjų Pasvalio akordeonistų, diriguojamų Elonos Rodžienės, muzika. Vytenio Danieliaus akordeono trelės ir dainos su Austėja Guiskyte nunešė į Italija, Prancūziją… Atlikėja atskleidė, kad jos muzikinis kelias prasidėjo būtent Pasvalyje – dalyvavo čia vykusiame „Dainų dainelės“ regioniniame ture.
Klausą pavergė galingos vyrų iš Sakartvelo daugiabalsės dainos. Skambėjo pasvaliečiams skirti sveikinimai iš kelių pasaulio šalių. Pasvalio krašto garbės pilietės Marit Kolloen iš Norvegijos dovana – šimtametis tradicinis kilimas iš vilnos ir lino – praturtins Pasvalio krašto muziejaus kolekciją.
Mintimis nusikėlėme ir į Ukrainą. Tąvakar gimė akcija, skirta paremti jaunuosius ukrainiečių muzikantus. Aukoti galima ir Pasvalio šventei pasibaigus. Už surinktas lėšas Kijevo nacionaliniam Ivano Karpenko-Kary teatro kino ir televizijos universitetui bus nupirktas akordeonas.
Išskirtinį vakarą vainikavo, rodės, iki pat dangaus šokantys fontanai. Toks pasirodymas – pirmas Pasvalyje.
Stalai ir kėdės – savi, tad niekas netrukdė pasilikti ilgiau… Aikštė šurmuliavo ligi pat aušros.
Sveikintojų kalbose – pagiriamieji žodžiai alui
Apie tai, kad artėja oficiali šventės „Vys par to ãlo“ atidarymo ceremonijos pradžia, pranešė miesto centro link riedančių baikerių plieno žirgų ir senovinių automobilių kolona. Į sceną kartu su meru buvo pakviesti į šventę atvykusių susigiminiavusių užsienio šalių savivaldybių vadovai ir jų atstovai bei rajone veikiančių mažųjų alaus bravorų – „Alstekos“, „Dvareliškių alaus“, „Joaldos“, „Raginėlio“, „Ustukių alaus“ – savininkai.
„Tegul bus pagarbintas apynėlis!“ – tarė šventinės ceremonijos vedėjos, Ukmergės kultūros centro direktorė Rasa Graužinienė ir etnokultūros specialistė Vilma Mulevičiūtė-Sabaliauskienė. Apynėlį ir alų savo kalbose garbino visi bačkos atkimšimo ceremonijos dalyviai, rankoje laikydami stiklinius alaus bokalus. Seimo narys Antanas Matulas juokaudamas prisipažino, kad jo, kaip kovotojo prieš alkoholį, darbas Seime nuėjo „šuniui ant uodegos“. Parlamentaras „leido“ išgerti ne daugiau kaip dviejų bokalų alaus – kad karštą dieną pernelyg galva neapsisuktų. Sveikinimo žodį taręs kaimyninio Pakruojo rajono mero pavaduotojas Virginijus Kacilevičius šypsodamasis priminė Seimo nariui, kad penktadienį per Amatų, muzikos ir alaus festivalio atidarymą „leistiną“ išgerti alaus normą buvo „padidinęs“ iki trijų bokalų. Tačiau vargu ar daug atsirado viršijusių minėtą normą – nebent vėlyvą vakarą, kai karštis kiek atlėgo. Vienos alaus daryklos gėrimus pardavinėjančios moterys sakė, kad vidurdienį dažniau teko pilstyti girą nei alų.
Ko jau ko, tačiau ne mums mokyti vokiečius, kaip reikia daryti alų.
Buvęs Obernkircheno savivaldybės burmistras Oliveris Schaferis kalbėjo, kad alaus gamybos tradicijos tęsiasi jau dešimt tūkstančių metų, tačiau išlieka tie patys pagrindiniai šio gėrimo komponentai – miežiai, salyklas ir vanduo. Svečias perdavė į šventę negalėjusios atvykti naujosios Obernkircheno burmistrės D. Worm-Kressin sveikinimus.
Tuo tarpu Gruzija garsėja kaip tūkstantmetes vyno gamybos tradicijas sauganti ir jas puoselėjanti šalis. Tad svetingumu garsėjančios Kaukazo šalies atstovas, Čohatauri savivaldybės meras Sharashidze Davit kvietė pasvaliečius į Gruziją ne tik vyno paragauti, bet ir susipažinti su kitomis gruzinų tradicijomis.
Nesvetimos alaus tradicijos mūsų kaimynams lenkams. Į šventę atvykęs Žory savivaldybės vadovas Piotras Kosztyla, girdamas pasvalietišką alų, šypsodamasis prisipažino, kad iš Pasvalio jau anksčiau „pasisavino“ jam labai patikusios Baltosios vakarienės idėją, kuri prigijo ir Žory miesto šventėje.
Po sveikinimo kalbų atėjo iškilmingiausias momentas – senovinės medinės bačkos atkimšimo ceremonija. Ji jau nebeįsivaizduojama be dainos „Pasaulio Pasvalys“ (muzika Algimanto Ulevičiaus, žodžiai Vlado Braziūno). Antrąjį Pasvalio himną šeštadienį atliko Vytautas Bičkauskas, Giedrius Gumbelevičius ir Jonas Lapėnas. Iš bačkos volę ištraukė mažųjų alaus daryklų savininkai ir visų sveikintojų bokalai kaipmat prisipildė putojančio pasvalietiško alučio.
Žaidžiant – pamilti savo miestą
Šventinis šeštadienis Pasvalyje prasidėjo šaunia naujove. Startavo žaidimas „(Ne)pėsčias Pasvalys“, apjungęs kelias institucijas ir leidęs susipažinti su miesto įdomybėmis.
Sporto mokyklos komanda laukė gimnazijos stadione, kur reikėjo atlikti Sveikuolių tako užduotis: žaisti smiginį, koja žongliruoti kamuolį, spirti, mesti… Ir rytinė mankšta, ir aktyvi šventės pradžia.
Krašto muziejus pristatė vieną naujausių darbų – išmanųjį turą po Pasvalio žymius ir dar nepažintus objektus. Čia ir Agės namai, ir senasis Nepriklausomybės gatvės ąžuolas, ir daug kitų. Nuskanavus brūkšninį kodą, objektas „prabyla“ arba net uždainuoja, pasakodamas savo istoriją. (Apie tai plačiau – kituose laikraščio numeriuose.)
Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka kvietė pasivaikščioti Kultūros taku: atnaujinti žinias apie krašto rašytojus, apsilankyti gimnazijos dailės galerijoje, pasidairyti bibliobuse, pagroti instrumentu įrašų studijoje. Kultūra neatsiejama nuo ramybės ir poilsio – tad žaidėjai atsipalaidavo bibliotekos Kvapų ir ramybės kambaryje.
Pažinimo takas – įtraukus būdas apsilankyti amatų mugėje. Amatininkai iš Pasvalio ir visos Lietuvos paruošė užduočių, kuriomis vaikus ir suaugusiuosius supažindino su instrumentų gamyba, Venecijos stiklo dirbiniais, puodininkyste, pynimu iš vytelių… Kiekvienas galėjo išsidrožti skudutį, nusikalti žalvarinį medalioną, iš šiaudų surišti žirgelį ir parsinešti į namus.
Už atliktas užduotis gautus lipdukus dalyviai loterijoje keitė į praktiškus prizus. Čia pat galėjo pasidaryti nuotrauką su šventės „Vys par to ãlo“ simbolika. Žaidimo takais vietiniai, svečiai, šeimos ir pavieniai dalyviai keliavo be paliovos.
Šlapių žaidynių sūkuryje
Į asociacijos „Aktyvus Pasvalys“ kvietimą dalyvauti šventinėse vandens žaidynėse atsiliepė aštuonios komandos. Aktyviausias pasirodė bėgimo mėgėjų ir sveikos gyvensenos klubas „Vėtra“, į žaidynes delegavęs moterų ir vyrų komandas. Tuo tarpu kiti dalyviai susivienijo į vienas už kitą įmantresniais pavadinimais stebinusias komandas: „Pjaunam grybą“, „Pirmus“, „Berniukus“, „Ant bangos“, „Džigitus“ ir „Mes už Petrą“. Pastarąjį pavadinimą pasirinkę gimnazistai perfrazavo sparnuotu tapusį parlamentaro Petro Gražulio šūkį: „Vyrai, už Lietuvą!“ Pavadinimai lieka pavadinimais, o savo sugebėjimus žaidynių dalyviams reikėjo įrodyti ne tik Lėvens vandenyje, bet ir ant kranto. Po „apšildančių“ pramoginių-šiuolaikinių šokių kolektyvo „Cosmo“ (vad. Dalė Norvydienė) pasirodymo žaidynių organizatorių vadovas Gražvydas Balčiūnaitis supažindino su taisyklėmis. O pačias žaidynes žaismingai komentavo Pasvalio kultūros centro direktorius Robertas Lavickas.
Jau pirmoji žaidynių rungtis „Meškeriotojas“ parodė, kad reikia maksimalaus dėmesio, susikaupimo ir, svarbiausia, darnių visos komandos veiksmų. „Meškeriotojai“ kaip galima greičiau upės vandeniu turėjo pripildyti 20 litrų talpos indus. Emocijų ir azarto netruko ir „Šimtakojo slidžių“, „Linksmojo kibiro“, „Vandens futbolo“, „Ant lentos per upę“ ir kitose rungtyse. Absoliučiu vandens žaidynių nugalėtoju turbūt galima įvardinti dalyvių ir žiūrovų gerą nuotaiką, kurią padėjo kurti renginio partneriai – Pasvalio priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba ir UAB „Pasvalio vandenys“.
