Vieną saulėtą rytą susitikome su Mariumi Aglinsku. Jis – motociklų entuziastas, mėgsta keliauti. Joniškėlyje su žmona Simona augina beveik dvejų dukrelę Deimantę. Netrukus mažoji keliaus į darželį. Yra tik viena kliūtis – ten patekti šeimynai reikia panduso, kaip ir į prekybos centrus bei kitas įstaigas. Kiekvienam žmogui su judėjimo negalia svarbu, kad jo veiklos neribotų užkardai – kad šiuolaikinis pasaulis būtų pritaikytas jame gyventi ir save realizuoti. Na, o kaip yra Pasvalyje? Pasivažinėjome po įvairias miesto vietas ir patys pasižiūrėjome. Marius, keliaujantis vežimėliu, papasakojo, su kokiais iššūkiais susiduria mūsų mieste, ir kas keičiasi į gera.
– Viso Pasvalio nesu apvažiavęs, bet daugiausia jau pritaikyta. Visokių smulkmenų nemažai, bet kad situacija būtų labai prasta – ne. Miestas patobulėjęs. Na, tik centras yra tragedija, – atskleidė pašnekovas. Apie tai nesusimąstome, tačiau vežimėliu judantis žmogus, „grumdamasis“ su nelygiomis grindinio plytelėmis, priekiniams ratukams užkliuvus, nesunkiai gali ir išvirsti…
Problema – laiptai, borteliai, siauri pravažiavimai
„Neprašinėsi žmonių – užnešk mane laiptais… Noriu būti savarankiškas“, – sakė Marius. Taip jaučiasi dauguma. Ne kitaip būtų ir kiekvienam mūsų…. Žinoma, kartais tiesiog nėra pasirinkimo.
Apžvalginę ekskursiją pradėjome stabtelėję prie pastato Vilniaus gatvėje, kur įsikūrusi seniūnija ir Pasvalio muzikos mokykla. Sutikome ir pastarosios direktorę Bronislavą Mainonienę. Ji papasakojo, kad neįgalieji patekti į pirmąjį aukštą gali (prie durų dešinėje yra ir informacinis ženklas). Tai ir padarėme.
Čia galima apžiūrėti dailės parodą, lankytis dailės skyriuje, patekti į Pasvalio apylinkių seniūniją. Tik, deja, į koncertų salę jau veda nepritaikyti laiptai. Direktorė apgailestavo, kad atliekant salės renovaciją pinigų šiam reikalui pritrūko, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje turi tikslą spragą užpildyti. Nepateksi ir į rūsyje esančią gitaros studiją bei kitus aukštus – kur įsikūrusi miesto seniūnija, muzikos mokyklos kabinetai.
Štai, į Savivaldybės pastatą patekti lengva. Tik į kitus aukštus pakilti galimybės nėra. Mariui kol kas ir nereikėjo, tad bėdos tame nemato. Susisiekus su Savivaldybės atstovais, sužinojome, kad keltuvo pastate nėra. Tačiau dėl tos priežasties visi darbuotojai, aptarnaujantys gyventojus, persikėlė į pirmą aukštą. O jei prireikia kito specialisto, jis pats ateina pas klientą. Pridėjo, jog to prireikia nedažnai.
Na, o neįgaliųjų vieta stovėjimo aikštelėje prie Savivaldybės ir Kultūros centro kelia problemų. Jos plotis turėtų būti trys metrai, kad būtų patogu išlipti ir įsėsti į vežimėlį. Čia gi vietos nepakanka, be to – trukdo bortelis, o ir pati vieta pačiame kampe. Iš užpakalio pristatyta mašinų. Kol nebuvo įrengta saugumo salelė, šios problemos nebuvo. Panašiai ir prie „Maximos“ Avižonio gatvėje. Atrodo, kodėl nepritaikyta „iki galo“? „Tie, kurie vaikšto, įsivaizduoja kitaip. O mūsų situacija kita – jaučiame kiekvieną milimetrą, žinome, ką galime, ir ko ne“, – sakė Marius.
Kliūčių vis mažiau, bet pagalbos kartais reikia
Judame toliau. Marius Aglinskas iki renovacijos dažnai lankydavosi kultūros centre – problemų nebuvo. Tik, prisimena, į tualetą rūsyje niekaip nepatekdavai, keltuvas vis neveikdavo. Susisiekus su kultūros centro atstovais, mums buvo patikinta, kad darbininkai sprendžia šią problemą. O į Didžiąją salę jau veda įrengtos rampos.
Užėjome apsižvalgyti. Ramiai užvažiavome į prieangį, kur eksponuojami meno kūriniai. Liftu Marius pakilo į pirmąjį aukštą, kur įsikūrusi bilietų kasa ir kino salė. Tualetas, pastebėjo, taip pat įrengtas puikiai. Į kituose aukštuose esančias administracijos patalpas ir Baltąją salę veda laiptai, įrengtas keltuvas. Ūkvedys patikino, kad kasos darbo metu ir prieš renginius čia yra personalo darbuotojai, kurie padeda juo pakilti – vienam tai būtų per daug sudėtinga.
Šnektelėjome su Mariumi apie kitas miesto vietas. Aglinskų šeima džiaugiasi Sporto mokyklos kompleksu – lankosi beveik kiekvieną savaitgalį, užsuka ir į baseiną, stebi varžybas. Čia viskas – puikiai prieinama.
Kas sekmadienį žmona drąsiai lankosi Pasvalio bažnyčioje – į maldos namus su vežimėliu patekti nėra kliūčių. Leidžia laiką ir miesto parkuose – čia pagalbos prašyti nereikia.
Lengvai patenka ir į Pasvalio rajono policijos komisariatą, migracijos poskyrį. Taip pat ir vadinamuosius senelių namus Joniškėlio gatvėje, Pasvalio viešąją polikliniką ir ligoninę.
Kiek pašnekovui teko susidurti su viešojo maitinimo įstaigomis, dalis jų nuo neįgaliųjų vis dar „užtvertos“ laipteliais.
Apsiperka kraštietis dažniausiai „Norfoje“ – net jei kai kurios prekės kartais brangesnės, nugali patogumas. O štai į „Iki“ užvažiuoti jau reikia jėgų – silpnesnes rankas turintis neužvažiuos, moteriai taip pat nelengva. Na, o pasiekti prekėms viršutinėse lentynose jau reikia pagalbos, bet pardavėjai šiuo klausimu tikrai paslaugūs. Tiesa, pašnekovas pastebėjo, kad nėra pritaikytų prekių vežimėlių.
O kaip ūkinės, buities prekės? Lengviausia nuvažiuoti į „Senukų“ sandėlį Mūšos gatvėje. Į „Techasą“, gaila, nepateksi, „Senukus“ Taikos gatvėje taip pat ne. Tačiau vyras pasakoja, kad yra tekę keltis darbiniu liftu – į antrą aukštą daugiau nėra kaip pakliūti. Tačiau tam jau reikėjo susitarti, paprašyti. Panaši patirtis ir „Gerupėje“, „Viskas jūsų namams“ – paprašęs, pateko pro tarnybinį įėjimą.
Maršrutiniu autobusu važiuoti neteko jau seniai. Paskambinome pasiteirauti. Transporto vadybininkas Gintautas Matijošaitis informavo, kad iki rudens į stoties patalpas jau turėtų vesti pakyla, taip pat – netrukus bus įrengtas pritaikytas tualetas. Jau yra platesnės durys. Tik patys autobusai žmonėms su judėjimo negalia, deja, nepritaikyti. Naujose keleivinio transporto priemonėse būna įrengti specialūs atverčiami tilteliai, skirti užvažiuoti neįgaliojo vežimėliu (patogūs ir vaiko vežimėliui užstumti). Senuose autobusuose, kurie važinėja mūsų rajone, to nėra. Tačiau sužinoję, kad keleiviui reikia pagalbos, patikino būtinai padėsiantys.
Yra kur tobulėti, bet situacija gerėja
Marius yra kreipęsis į nepritaikytų įstaigų, įmonių savininkus, viešinęs miesto infrastruktūros klaidų pavyzdžius socialiniuose tinkluose. Tik atsako ne visada sulaukia. Pripažįsta, kad kartais tiesiog nusispjauna ir ieško alternatyvos…
Akivaizdu, kad negalia Mariaus nestabdo užsiimti tuo, ko labai nori. Auginti vaikelį, keliauti… „Kartais būna, pagalvoji – kas bus, kai nuvažiuosi? Nežinai. Skambini į informacijos centrą. Tik informaciją ne visada suteikia teisingą… Būna, sako – pritaikyta, yra tik vienas laiptelis“, – su šypsena pasakojo.
– Ir sveikiems žmonėms atsiranda kliūčių… Bet būtų labai gerai, kad neįgaliesiems būtų daugiau laisvės save išnaudoti savarankiškai. Neisi su pirštu ir nebadysi, kaip tėtis vaikui. Prisitaikome. Jau yra ir įvairių priedų, skirtų vežimėliams, su kuriais gali lengviau įveikti kliūtis. Ir patys neįgalieji vis daugiau eina į visuomenę, – pasakojo Marius Aglinskas.