Jovita Grigalionytė – girsūdietė, jau septynerius metus gyvenanti Norvegijoje. Kaip ir dauguma, ji įsidarbino fabrike. Bet netrukus pasuko kitu keliu… Savo širdies. Gyvendama svetur, niekada neapleido didžiausio pomėgio – tapyti. Tai ir tapo jos gyvenimo kryptimi. Ėmė rengti parodas, kurti planus… O neseniai savo menu prisidėjo ir prie kovos už Ukrainos laisvę. Su Jovita susiskambinome per mesendžerio programėlę. Pasikalbėjome – kokiais vingiais kraštietę vedžiojo vidinis kompasas?
Po darbo fabrike sėsdavo prie drobės
Jovita gimė ir užaugo Girsūduose, Reginos ir Rimo Grigalionių šeimoje, kartu su broliu Saugirdu. Namus kaime prisimena labai šviesiai, juk gamtos apsuptis – turbūt pati geriausia aplinka augti… O šeimos šiluma ir palaikymas leido drąsiai rinktis savo ateitį. Tėvai dirba paprastus darbus, o dukra – linkusi į meną!
Mokėsi dabartinėje Lėvens pagrindinėje mokykloje, vėliau Petro Vileišio gimnazijoje. O studijų kelias – Vilniuje, dizaino kolegijoje. Patraukė interjero dizainas.
Kas lėmė, kad laimės visgi išvyko ieškoti svetur?
– Pabaigusi studijas, kaip ir visi, dažniausiai, – dar bandžiau ką nors rasti Vilniuje, baigiau fotošopo kursus. Ir tada draugas pasiūlė važiuoti į Norvegiją vasarai. Tipiška istorija (juokiasi). Dirbau fabrike. Pasilikau ilgiau… – pasakoja Jovita.
Kaip dažnai darbų inercija mus įsuka! O išvykę į užsienį, pamirštame ir pomėgius – nespėjame, esame per daug pavargę būti savimi… Tačiau Jovitai buvo kiek kitaip:
– Visada ir piešdavau. Buvo sunku – svetima šalis, darai tai, ko nemėgsti… O menas, tapyba tuo metu buvo lyg terapija. Galiausiai mečiau tą darbą. Išsiskyriau su draugu, – apie gyvenimo lūžį užsimena pašnekovė. „Gauni pinigų, gali keliauti, bet – tai tavęs neužpildo, jei kiekvieną dieną turi daryti tai, ko nemėgsti, – nuoširdžiai sako Jovita. – Atėjo momentas, kai supratau – viskas, užteks.“ Sukaupusi ryžtą, atsisakė to, kas gramzdino sielą, ir pamažu vėl ieškojo savęs. Padirbusi fabrike, nutraukė viską, kas į jį atvedė… Ir išmovė į Italiją.
Roma, kelionės, galerijų lankymas, įkvėpimo paieškos… Jauna moteris atsidavė sielos poreikiams. Netrukus atsirado galimybė parodą surengti ir pačiai – Norvegijoje, Straumėje, dideliame prekybos centre.
Jovitos darbai – daugiausia abstraktūs, išreiškiantys nuotaiką, susikaupusias emocijas, patirtį. Buvo laikas, ir kai paveiksluose vyravo tamsa, – šiandien juokiasi tapytoja. „Bandau ieškoti įvairių formų. Bet manau, kad viskas ateina iš vidaus – iš minčių, problemų, gerų ir blogų dalykų, patirčių, taip pat kelionių, įkvėpimo, patirto lankantis muziejuose…“
Ir štai, su draugės Jurgitos Šlekytės pagalba, pirmoji Jovitos darbų ekspozicija užsienyje buvo parengta. Paroda pasisekė. Atsirado ir daugiau pasiūlymų… Jovitos kūriniai papuošė vieną restoraną Bergene. Prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Jau ruošė parodą ir Londonui. Tik tada užėjo korona…
Kraštietės paveikslas tapo pagalba Ukrainai
Bet Jovita rankų jau nenuleido. Atskirties laiką išnaudojo produktyviai – pradėjo mokytis norvegų kalbos. „Čia, Norvegijoje, kalba labai svarbi. Didelis minusas, kad jos nemokėjau. Daug lietuvių taip save izoliuoja, negali kontaktuoti, ieškoti geresnio darbo.“ Jovita kalbos kursus lanko suaugusiųjų mokymo centre Straumėje. Čia mokosi apie pusė tūkstančio žmonių iš keturiasdešimt vienos šalies! Girsūdietė bendrauja su įvairių tautų, kultūrų atstovais. Iš Kongo, Maroko, Sirijos… „Visi jie turi savo istoriją. Sirai, pavyzdžiui, atvykę iš nedraugiškos šalies. Nemoka nei rašyti, nei skaityti… Bet visi nori mokytis. Pamatęs tai, supranti, kad pats turi tvirtą pagrindą. Tik kartais reikia susimąstyti – ko nori? Ir to siekti.“
Netrukus Jovita sulaukė pasiūlymo savo paveikslais papuošti ir mokymo centrą! Neseniai paroda buvo atidaryta. Joje – ir vienas itin jautrus paveikslas.
Akstinas kurti buvo ir karas Ukrainoje. Jovitai norėjosi kaip nors išreikšti jausmus, kuriuos patiria dėl tų, kurie kovoja netoli Lietuvos: „Į kalbos kursus ateis ir ukrainiečiai. Būtų labai gražu, jei jie pamatytų palaikymo ženklą, jiems skirtą meno kūrinį.“
Jovitai pasiūlė paveikslą parduoti. Jai iškart buvo aišku – visus gautus pinigus skirs Ukrainai, fondui „Gelbėkit vaikus“.
Jovita džiaugiasi – į parodos atidarymą susirinko daug žmonių. O paveikslą karo Ukrainoje tematika įsigijo apskrities vadovas. Nors ir būdama toli, kraštietė prisidėjo prie laisvės kovos…
Šis paveikslas – abstrakcija, kurioje vyrauja dvi spalvos, mėlyna ir geltona. Jose matyti žmonių figūros. „Norėjau, kad visi tie žmonės, dabar kenčiantys karą, jaustųsi ne vieni, jaustų palaikymą. Visi mato, visi žino ir supranta, kad taip neturi būti. Kiekvienas sveiko proto žmogus, tikiu, išgyvena už juos… Labai skaudu ir gaila“, – kalba autorė.
Su ukrainiečiais Jovita susitinka ir tiesiogiai, drauge mokosi kalbos. Pabėgėlių srautas ten – nemažas, bet daugelis jų gyvena viešbučiuose arba pas gimines, laukia dokumentų. „Procesas vyksta lėčiau“, – pasakoja Norvegijoje gyvenanti kraštietė.
Klausyti širdies, stengtis ir ieškoti aukso vidurio
Kūryba Jovitai suteikė jėgų keisti gyvenimą: „Jei nebūčiau piešusi, kai dar dirbau fabrike, neturėčiau savo paveikslų. Reikia keliauti mažais žingsneliais, o ateityje pamatysi rezultatą. Nors aplinkybės tuo metu atrodo ne pačios geriausios – esi svetimoje šalyje, dirbi sunkų, nemėgstamą darbą, esi vienišas. Žingsnis po žingsnio galima daug ką padaryti… Norint imtis ko nors naujo, pradėti reikia nuo savęs. Stengtis, ir viskas bus gerai (šypsosi). Be to, aplink atsiranda žmonių, kurie padeda…“
Lietuvė, atvykusi iš mažo miestelio. Kaip jos kūrybą priėmė norvegai?
– Labai draugiškai… Jie iš pažiūros – uždari žmonės. Bet matydami, kad kitas stengiasi, visada pagirs, palaikys, – šiltai atsiliepė Jovita, tikėdamasi, kad netrukus jos parodų išvysime ir daugiau.
Norvegijoje – ir nemaža lietuvių bendruomenė. Tenka sutikti ir šiltų, palaikančių žemiečių, ir patirti jų atšiaurumą. „Kartais lietuviai čia – skeptiški. Gal dėl to, kad patys nedrįsta imtis to, ko norėtų?..“ – svarsto kraštietė.
Kaip bebūtų, lietuviškumo ir pasvalietiško dvelksmo Jovitai Norvegijoje pritrūksta… Kai tik gali, grįžta namo, pas tėvus, aplanko Girsūduose gyvenančią močiutę. Nuolatiniai skambučiai su artimaisiais – emigrantės kasdienė duona. Kai iš užsienio grįždavo pirmaisiais metais, namuose tik trumpai pasibūdavo ir tuoj lėkdavo į Vilnių, pramogauti mieste. Vėliau to reikėjo vis mažiau… Susidėlioja prioritetai, lieka tai, kas svarbiausia: „Dabar svarbu tiesiog pabūti namie. Su šeima.“ Na, o Norvegijoje norint rasti dalelę Lietuvos, toli ieškoti nereikia – lietuviai čia kartu švenčia Jonines, buriasi draugėn.
Dar viena svarbi Jovitos kasdienybės dalis – judėjimas: „Sportuoju beveik kiekvieną dieną, stengiuosi nepraleisti. Manau, kad tai svarbu – padeda palaikyti balansą tarp kūno ir proto. Turi jaustis energingas. Ne tik sėdėti kamputyje ir kurti… Turi reaguoti į aplinką ir bandyti gyvenime ieškoti pusiausvyros.“
