Iš Momelėnų kaimo kilusiai Elenai Jasėnaitei-Zakienei, pastaruosius kelerius metus gyvenančiai Raubonyse pas dukrą Alytę Rekašienę, rugpjūčio pabaigoje suėjo 90 metų.
Šios močiutės šeima prieš ketvirtį amžiaus iš žiniasklaidos buvo žinoma visoje Lietuvoje, nes paaukojo per eismo nelaimę žuvusio 23 metų sūnaus Dariaus organus – širdį, inkstą, ragenas. Anuomet tai buvo gana neįprastas plačiai nuskambėjęs be galo kilnus poelgis.
– Auginom dukras Zitą, Laimą, Alytę ir buvom laimingi, kai gimė mūsų jaunėlis – sūnus Dariukas. Bet Dievulis davė, Dievulis ir pasiėmė, – prisiminusi skaudžią netektį, susimąsto Elena Zakienė, sulaukusi septynių anūkų ir keturių proanūkių. – Su Dariuko širdimi alytiškis Januaras Matutis išgyveno daugiau nei vienuolika metų…
Jubiliejaus proga Eleną Zakienę pasveikino Raubonių bendruomenės pirmininkė Gražina Paškevičienė, rajono meras Gintautas Gegužinskas, o Saločių seniūnas Sigitas Savickas, beje, pats Garbės donoras, daugybę kartų davęs kraujo, apjuosė jubiliejine juosta ir linkėjo sulaukti šimto metų.
– Svarbiausia, kad tik jūs nesusirgtumėt. Taigi būkit sveiki! – geraširdiškai šypsojosi Jubiliatė.
1931-ųjų vasaros pabaigoje Momelėnuose Elžbietos ir Jurgio Jasėnų šeimoje gimusi Elena augo tarp šešių seserų ir brolių:
– Iš viso buvome septyni vaikai, aš – šeštoji. Likau viena, kiti jau išvažiavę anapilin. Nebėra tėviškės sodybos, ir gimtasis Momelėnų kaimas baigia sunykti. Mokiausi Manikūnų pradinėje mokykloje. Prisimenu mokytoją Bagdonienę, kurią ištrėmė į Sibirą. Buvo labai navatna… Tai ir Manikūnuose nebėra mokyklos?
Elenos vyras Petras Zakis buvo latvis:
– Kadaise jie gyveno Latvijos teritorijoje, bet tiesino rubežių ir paliko Lietuvoje. Mano sesuo Tuomienė gyveno palatvėje, Škilinpamūšyje, tai čia ir su vyru susipažinau.
Močiutė juokdamasi prisiminė kunigo žodžius:
– Viena už vokiečio ištekėjo, sesers vyras buvo Cimermenis, kita – už latvio, gal dar kuri ir žydą susiras?
Susituokę Elena ir Petras pradžioje apie porą metų gyveno Latvijoje, pirmagimės Zitos pavardė buvo Zake.
– Ir aš vienodai galiu kalbėti lietuviškai ir latviškai. Juk tėtės giminės Latvijoje, reikia bendrauti su pusbroliais ir pusseserėmis, – šypteli jaunėlė dukra Alytė.
Zakiai apie dvidešimt metų gyveno Šakarnių dvare, netoli Mūšos.
– Vėliau iš savininko turėjom arba brangiai nupirkti, arba išeiti. Dar nemažai pagyvenau Kurpalaukyje. Klaidus tas mano gyvenimas, – prisipažįsta 90-metė Elena Zakienė, 1996-ųjų rudenį netekusi sūnaus, o po dvejų metų palaidojusi vyrą. – Atgulė Šalnaičių kapinėse, kur nuo seno ilsėjosi per pusę latvių ir lietuvių. Kol Dariuko širdelė plakė Matučio krūtinėje, tol man jis buvo gyvas.
Nors prabėgo beveik 25 metai, motina ir šiandien negali pamiršti sunkių apsisprendimo akimirkų:
– Tris paras sūnus gulėjo sudaužytas. Gal dar atsigaus? Stebiuosi, kaip aš išlaikiau.
Elena Zakienė yra pasakojusi, kaip su dukromis pasikeisdamos prie Dariuko budėjo ir dieną, ir naktį:
– Bet sąmonės jis nebeatgavo. Gydytojai matė, kad sūnaus gyvybė gęsta. Tačiau jie matė ir didžiulį mano skausmą, tad vis neišdrįsdavo paprašyti sutikimo sūnaus organus persodinti laukiantiems žmonėms. Dukra Zita Panevėžyje dirba medicinos sesute, jai pirmiausia ir užsiminė…
Su Januaru Matučiu, kurio krūtinėje plakė Dariaus širdis, Zakių šeimą siejo ypatingas ryšys. Jie vieni kitus lankė ir labai šiltai bendravo, net įžvelgė daug Dariaus ir Januaro panašumų.
– Kai persodino Dariuko širdį, jam buvo 48 metai. Dar gyveno vienuolika metų ir mėnesį. Alytės vaikai Radvilė ir Justinas vis taikydavo atvažiavusiam Januarui prisiglausti prie krūtinės ir paklausyti, kaip plaka Dariaus širdis, – prisimena močiutė.
O dabar anūkė Radvilė su kitais šeimynykščiais mylimą močiutę jubiliejaus proga pakvietė į Pakruojo dvarą.
– Sakiau, kad man nebereikia jokių dovanų. Jau prastai matau, bet mane išvežiojo po visą dvarą. Buvo labai gražu, – emocijų neslepia Elena Zakienė, maždaug prieš penkerius metus patyrusi insultą.
– Kai parsivežiau iš slaugos, ji beveik nevaikščiojo. O šiandien net atsistoja, – pasidžiaugia mamytę prižiūrinti dukra Alytė.
– Labai stengiausi ir atsigavau, – geraširdiškai šypsosi močiutė, kone savaitę priiminėjanti sveikintojus, juolab kad jaunosios atžalos užsienyje išsibarsčiusios, dirba Švedijoje, Anglijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje…
