Meskite į mane akmenį, tačiau jei reikėtų išrinkti pačią gyviausią Pasvalio miesto vietą, ilgai negalvodamas pirštu besčiau į senojo parko pakraštyje įsikūrusį kempingą. Tai Kosto… o gal tiksliau – Butkų šeimos karalystė, kurios svarbiausias moto – svečiui kaip sau – visa, kas geriausia.
Grįžta su šeimomis
Prieš porą metų Namišiuose gyvenantis Kostas Butkus įsigijo Pasvalio kempingo operatoriaus teises ir nuo pat pirmos dienos vaikinas gulasi ir keliasi su tais pačiais žodžiais lūpose „Myliu Pasvalį ir noriu šia meile užkrėsti visą pasaulį“.
Ir nors dveji metai labai trumpas laikotarpis, jaunam ir vietoje nenustygstančiam Kostui pavyko užmegzti daugybę ryšių su įvairiomis turizmą skatinančiomis organizacijomis bei interneto portalais ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
– Kempingas gyvavo jau ne vienerius metus, tačiau pagrindiniai jo lankytojai buvo sportininkai, atvykstantys čia į įvairias stovyklas bei varžybas. Pavienių keliautojų buvo mažuma. Pirminis mūsų tikslas buvo padėti keliautojams atrasti mūsų kempingą. Teko daug keliauti, dalyvauti įvairiose parodose, bendradarbiauti su turizmo centrais, įvairiais interneto portalais. Ir tai davė rezultatą – žmonės ėmė vis dažniau užsukti į mūsų kiemą. Antras žingsnis – įrodyti svečiams, kad Pasvalys – ne tik tranzitinė stotelė vienos nakties poilsiui, bet ir vieta, į kurią verta sugrįžti. Manau, ir tai mums pavyko. Turiu daugybę pavyzdžių, kai į Pasvalį verslo reikalais atvykęs žmogus apsistoja pas mus ir mes jam parodome, kuo turtingas mūsų miestas bei kraštas, kai jis pamato tą ramybės ir nuostabios gamtos oazę senajame miesto parke, vėliau grįžta su šeima. Ir grįžta ne vienai dienai. Dėl to esu labai laimingas, – tikina Kostas.
Pasvalio kempingas bendradarbiauja ir su vietos verslu.
– Svečiai pas mus gali paragauti „Ustukių malūno“ trapučių. Dabar pastatėme šaldytuvą su „Alstekos“ produktais. Tiesa, tik nealkoholiniais. Pasvalio kempingas – zona, kurioje netoleruojamas alkoholis, – šypsosi verslininkas. Pandemija neišgąsdino – Mes nepriklausom tai kategorijai, kuri ar lietus, ar saulė, blogai ar gerai – visada verkia. Pas mus visuomet šviečia saulė ir netrūksta minčių, kaip pasilinksminti patiems bei džiaugsmo suteikti mūsų svečiams, – atkerta K. Butkus, paklaustas, ar smarkiai nenukentėjo nuo pasaulį, o ypač turizmo sektorių sukausčiusios pandemijos.
Verslininkas pasakoja, jog praėję metai buvo geri – netrūko stovyklautojų bei lankytojų.
– Įsismarkavus koronai, kempingas taip pat buvo „miręs“. Laimei, turime ir kitą – logistikos verslą, kurio dėka galima kompensuoti patirtas netektis. Žinoma, labai daug prisideda ir mūsų tėvai, todėl galime judėti į priekį.
O to „judesio“ senajame parke netrūksta. Šiemet čia atsirado milžiniški batutai, kurie vakarais ir savaitgaliais kaip medus bites traukia būrius vaikų. Kol mažieji šėlsta, tėveliai mėgaujasi kava (gali pasiūlyti ir šaltos), kokteiliais (populiariausias – mangų!) ar užkandžiais. Pastarųjų pasirinkimas taip pat nemenkas – nuo skrudintų bulvyčių iki kepsnelių ir daržovių suktinukų. Beje – viskas kepta karštame oro sraute, nenaudojant aliejaus.
– Šią savaitę sertifikuojame pramoninę virtuvę ir netrukus galėsime maitinti dideles stovyklautojų bei turistų grupes. Turime nuostabią virėją, kuri pasiūlys išties labai skanų maistą. Jei viskas bus gerai, rudenį planuojame pasiūlyti dienos pietus išsinešti. Tai turėtų būti porcija skanaus, kokybiško naminio maisto už tokią kainą, kad namų šeimininkėms neapsimokės gaminti pačioms, – kvatojasi Kostas. – O iki to laiko labai norėčiau, kad kempingo kioskelyje atsirastų sriubos. Tirštos, sočios sriubos, kurios pavalgius energijos užtektų visai dienai. Pats tokią labai mėgstu ir kitiems norėčiau pasiūlyti. Apskritai, mes viską darome taip, kad pirmiausia patiktų patiems. Jei tai pavyksta – siūlome ir savo svečiams.
Ir tai dar ne visi planai. Kempingo centre pastatyta nedidelė improvizuota scena, kurioje jau šį mėnesį turėtų skambėti muzika ir suktis filmai.
– Tai bus tarsi jaukus senų bičiulių susiėjimas su kava, gyva muzika, filmais, sėdėjimu ant pledų po žvaigždėtu dangumi, nuostabios gamtos apsuptyje. Patys koncertai, žinoma, bus nemokami. Tikrai žinau, jog yra žmonių, kurie net ir kelių eurų negali sau leisti tokioms pramogoms, todėl tikrai nenoriu, kad jie jaustųsi atskirti. Senojo parko erdvės užteks visiems.
Stebiuosi – o kaip su pamatiniu kiekvieno verslo tikslu – uždirbti pelną.
– Viena vertus – pinigai gyvenime nėra pats svarbiausias dalykas. Iš kitos pusės – tokie renginiai sukuria pridėtinę vertę, kuri visuomet grįžta. Ir ne tik piniginiu pavidalu.
Senojo parko „kaifas“
Stojamės ant elektrinių paspirtukų ir riedame senuoju Pasvalio parku. Kostas užsimena, jog bandė gauti dalinį Savivaldybės finansavimą takeliams žvyruoti, tačiau nepavyko. Bet jaunuolis nenuleido rankų ir kartu su šeima, niekieno neprašomas, sutvarkė ir iš naujo įrengė maudyklą Lėvens pakrantėje – išpjovė žoles, krūmus, atvežė du sunkvežimius smėlio. Kosto tėtis Antanas pagamino pontoninį tiltelį.
– Aš suprantu, pirmais metais į mus žiūrėjo skersai, nesuprato, kas esame ir ko siekiame. Labai smagu, kad paplūdimio sutvarkymas nepraslydo pro akis. Sulaukėme Pasvalio seniūno skambučio. Jis dėkojo už nuveiktus darbus ir pasiūlė padėti tvarkyti aplinką. Seniūnas taip pat susisiekė su „Pasvalio vandenimis“, kurie pažadėjo čia pastatyti biotualetą, – džiaugėsi Kostas.
Šiai vietai verslininkas turi ir gerokai ambicingesnių planų.
– Norėtume čia atidaryti bene pirmą mūsų regione batutų ant vandens parką. Jis galėtų stovėti Šilo ežerėlyje, nors būtų geriau upėje, kur tekantis vanduo. Dabar aiškinamės technines galimybes ir, jei viskas bus gerai, naujoji atrakcija turėtų pradėti veikti kitais metais.
Riedame toliau, Kostas rodo parko proskyną.
– Čia turėtų būti basų kojų ir lauko muzikos instrumentų takas. Pasvalio seniūnas mus suvedė su veiklių mamų klubu ir šio susitikimo pasekmė – dar vienas sumanymas. Veiklios mamytės parašė projektą lauko instrumentams, o mes savo ruožtu planuojame įrengti basų kojų trasą. Tai bus dar vienas senojo parko traukos objektas.
Paspirtukais švilpiame tarp senų medžių ir aš matau, kaip spindi Kosto akys. Čia jo vieta, jo pasaulis, jo gyvenimas.
– Turiu minčių įkurti viešąją įstaigą ir suburti visus, kurie kaifuoja nuo šios vietos, nuo to, ką mes darome ir nuo Pasvalio. Tikrai yra žmonių ir verslų, kurie palaiko mūsų idėjas. Viešos įstaigos statusas leistų akumuliuoti paramą. Kad ir nedidelę, nors ir 20 eurų per mėnesį. Bet tai ir papildomi šiukšlių maišai, ir sutvarkytas dar vienas senojo parko kampas, ir lėšos Pasvalio reklamai.
Būti kelrode žvaigžde
„Šiukšlių maišelį keisk į nemokamą kavos puodelį!“, „Nemokama kava senjorams“, „Abiturientus vaišiname ledais!“ – tai tik maža dalis akcijų, kuriomis Pasvalio kempingas jaukinasi savo klientus.
– Iš pradžių čia užsukdavau sekmadieniais, grįždamas iš kapų. Dabar, pasitaikius progai, čia būnu net kelis kartus per savaitę. Ar vilioja nemokama kava? Taip! Bet ne ji svarbiausia. Čia sutinku daug pažįstamų iš mūsų nykstančios „pensininkų gvardijos“. Pasikalbam, grynu oru pakvėpuojam, na, ir jaunimo vaišinama kava pasidžiaugiam. Aš juk čia kiekvieną medį pažįstu… Gera, kad parkas vėl gyvas, – prasitaria pasvalietis Edmundas, sutiktas tą rytą, kai lankėmės Pasvalio kempinge.
Pro šalį skubantis Kostas nusišypso svečiui ir kviečia mus susipažinti su pagrindine savo komanda.
– Mano dešinioji ranka – brolis Paulius, „generalinis direktorius“, prižiūrintis ir kempingą, ir mus – mama Gitana, ūkinius reikalus tvarkyti visuomet padedantis tėtis Antanas ir mano draugė Gabija.
– Visuomet sakiau ir sakysiu – jaunimas su savo idėjomis ir veržlumu turi būti kelrode žvaigžde. O mes, vyresnieji, seksime paskui ir savo patirties vairalazde neleisime jiems nukrypti nuo užsibrėžto tikslo, – apkabindama sūnus ištaria Gitana Butkienė.
