Balandžio pradžioje 40 metų sukaktį atšventusi Kristina Kvedarienė yra, ko gero, garsiausia šiuo metu Pasvalyje gyvenanti rankininkė. Tik prieš trejus metus, kaip pati sako, pakabino „sportbačius ant vinies“ – paskutinį kartą Lietuvos nacionalinės moterų rankinio rinktinės vartus Kristina gynė 2018 m. gegužę Alytuje vykusiose Europos čempionato atrankos rungtynėse su Ispanijos rinktine.
Tačiau, baigusi profesionalią sportininkės karjerą, nuo rankinio nenutolo. K. Kvedarienė treniruoja trijų šalies rankinio rinktinių – Lietuvos moterų, septyniolikmečių merginų ir tokio pat amžiaus merginų paplūdimio – vartininkes. Per įvairaus rango šalies moterų ir vyrų rankinio komandų rungtynes ji būna jų inspektorė.
„Svajonių būta daug. Žinoma, ne visos išsipildė. Kažkiek gąsdino sukaktis, nes, atrodo, jau nemažai nugyventa. Tačiau svarbiausia, kad jaučiuosi puikiai – viduje „užstrigusi“ ties trisdešimtmečiu. Manau, kad tai ir yra svarbiausia“, – šypsodamasi atviravo pašnekovė.
Vartininke tapo Pasvalyje
Panevėžyje gimusiai ir augusiai Kristinai Matuzevičiūtei-Kvedarienei už keturiasdešimties kilometrų esantis Pasvalys, galima sakyti, tapo lemtingu miestu jos gyvenime. Beje, ir Kristinos mama Laima, rusų kalbos mokytoja, kilusi iš Pasvalio. Šiaurės Lietuva, tiksliau, Biržų rajonas, yra ir jos tėčio Romo Matuzevičiaus gimtinė. Trejais metais vyresnė sesuo Simona su rankiniu neturi nieko bendra – dirba restauratore Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
„Vaikystėje buvau labai judri ir tėveliai nusprendė, kad kažkur turiu išlieti energiją. Lankiau šokių būrelį, tinklinio treniruotes. Būdama septynerių, pirmą kartą į rankas paėmiau rankinio kamuolį“, – apie savo kelią į rankinio pasaulį pasakojo Kristina.
Ji pripažino, kad lemiamos įtakos pasirinkimui turėjo treneriai, tiksliau, jų požiūris į darbą ir pedagoginiai sugebėjimai. Jais buvo apdovanotas pirmasis Kristinos rankinio treneris Rimvydas Markevičius. Iš pradžių jaunoji rankininkė maždaug pusantrų metų žaidė pusiau krašto pozicijoje. Taip jau atsitiko, kad visos trys vartininkės metė treniruotes prieš pat savaitgalio draugiškas rungtynes Pasvalyje.
„Prisimenu, žaidėme gimnazijos salėje, o aš, kaip tyčia, namuose pamiršau trumpą aprangą. Tad treneris liepė stoti į vartus. Aš taip juos „uždariau“, kad varžovės negalėjo įmesti. Taip net tris dešimtmečius ir likau vartų sarge“, – šyptelėjo Kristina.
Ji – ne vienintelė giminėje, pasirinkusi šį kietą komandinį žaidimą. Rankinį žaidė Kupiškyje gyvenanti Kristinos teta bei pasvalietis pusbrolis Andrius Gruničius, daugiau nei prieš penkiolika metų vilkėjęs Kauno „Lūšies-Akademiko“ ekipos marškinėlius.
Patyrusi vartininkė pastebėjo, kad ne vienas treneris labai klysta manydamas, jog vartus gali ginti kitose pozicijose sau vietos nerandantys žaidėjai. Dažnai būna taip, kad treneriai į vartus siunčia lėčiausią ar stambiausią vaiką. „Vartininkas privalo būti itin gerai fiziškai pasirengęs – lankstus, judrus ir išsiugdęs staigią reakciją bei dėmesio koncentraciją“, – aiškino ilgametė Lietuvos moterų rankinio rinktinės vartų saugotoja. Dirbdama su merginų rinktinėmis pašnekovė pastebėjo, kad dažnai jaunosioms rankininkėms kaip tik trūksta fizinio pasirengimo ir užsispyrimo bei kantrybės. „Jei akyse nematyti kibirkštėlių, nelabai ką ir pasieksi“, – tvirtino pašnekovė.
Geizerių ir ugnikalnių šalyje
Net septynerius metus K. Kvedarienė žaidė Islandijoje, kurioje rankinis yra viena populiariausių sporto šakų. Į šią, mums egzotika dvelkiančią salą – valstybę ji kartu su pasvaliete rankininke Ramune Pekarskyte išskrido 2003 m. Prieš tai Kristina, studijuodama tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete, gynė „Eglės-Šviesos“ komandos vartus.
Tais laikais šalies moterų rankinyje karaliavo dvi sostinės komandos – „Eglė-Šviesa“ ir „Eastcon AG“. Pastarajai ekipai vadovavęs treneris Andrius Perovas pranešė Kristinai apie galimybę tęsti karjerą Islandijoje. Svarstyti nebuvo kada, nes atsakyti reikėjo jau po kelių minučių. „Paskambinau mamai ir ji patarė pačiai apsispręsti“, – prisiminė pašnekovė.
Kartu į Islandiją nuskridusios lietuvaitės žaidė nedidelio Hafnarfjorduro miestelio „Haukar“ komandoje. „Tada jau mokėjau anglų kalba. Ja be didesnių problemų galima susikalbėti Islandijoje, tad atvykusi nejaučiau diskomforto. Netrukus pramokau islandų kalbos ir jau galėjau kalbėti bendratimis. Pradinius islandų kalbos įgūdžius toliau tobulinau lankydama kursus ir po to jau stengiausi kalbėti tik islandiškai“, – pasakojo Kristina. Beje, islandai dažnai jos teiraudavosi, ar tik ne iš Švedijos atvykusi. Gal todėl, kad tuomet buvo šviesių plaukų.
Islandijoje mūsų pašnekovė ne tik žaidė rankinį, bet ir dirbo. Iš pradžių po keturias valandas per dieną – klubą remiančios kompanijos šokolado fabrike.
„Dabar jau vėl norisi islandiško šokolado, ypač pieniško su anyžiais“, – prisipažino Kristina.
Po kelerių metų ji perėjo į to paties miestelio „FH“ rankinio klubą, o karjerą Islandijoje baigė gindama Reikjaviko „Fram“ komandos vartus. Islandijos sostinėje jai teko padirbėti mokykloje, kurioje ugdomi neįgalūs vaikai. Lietuvaitė tapo mokytojos padėjėja. „Nors darbas fiziškai ir emociškai buvo sunkus, tačiau man patiko“, – sakė K. Kvedarienė. Bene labiausiai Islandijoje ją žavėjo šios šalies valdžios ir gyventojų dėmesys sportui. Svarūs klubų ir rinktinių pasiekimai tarptautinėje arenoje ugdo islandų patriotiškumą ir didžiavimąsi savo nedidele šalimi.
Šeimą sukurti padėjo rankinis
Su pasvaliečiu, taip pat rankininku Gyčiu Kvedaru, Kristina susipažino Pasvalyje 2003-iųjų vasarą per tradicinį rankinio festivalį. Per šią lemtinga tapusią sporto šventę abu teisėjavo ir susidraugavo. Tačiau Kristina jau krovėsi lagaminus į Islandiją. Gytis pas ją atskrido po pusantrų metų ir su draugu įkūrė savo verslo įmonę.
Kristina ir Gytis susituokė 2007 m. vasarą grįžę atostogų į Lietuvą. Dukrelė Ditė, kuriai šiemet sukako 11 metų, gimė Islandijoje, o trejais metukais jaunesnis sūnelis Dovas – jau Lietuvoje. Abu vaikai mokosi Pasvalio Svalios progimnazijoje.
Kristina minėjo, kad grįžti į Lietuvą paskatino būtent mintys apie dukrelės ateitį. „Norėjome, kad Ditė augtų lietuviškoje aplinkoje. Grįžome į Lietuvą, kai jai buvo pusantrų metukų“, – sakė pašnekovė.
Iš Islandijos į Lietuvą šeima grįžo laivu, pakeliui užsukdama į Farerų salas ir Norvegiją. Rankininkų šeima apsigyveno Pasvalyje, iš pradžių pas Gyčio tėvus, vėliau – nuomojamame bute. O, deja, jau mirusios močiutės namas Sodų gatvėje tapo smagių giminės susitikimų vieta.
„Turiu nuostabų, rūpestingą vyrą. Tad galiu dėmesio skirti ne tik šeimai, bet ir rankiniui“, – džiaugėsi Kristina. Šiemet vyks Europos merginų (U 17) paplūdimio rankinio ir rankinio įprastoje aikštelėje čempionatai, tad gražią gyvenimo sukaktį atšventusiai K. Kvedarienei darbo šiemet – į valias.
Geriausiai jaučiasi Pasvalyje
Gindama Lietuvos moterų rinktinės ir klubinių komandų vartus, Kristina Kvedarienė pabuvojo beveik visose Europos šalyse. Taip pat ir Kinijoje, kurioje 1999 m. vyko pasaulio jaunimo rankinio čempionatas. Iš jo Lietuvos merginų rankinio rinktinė grįžo su sidabro medaliais.
Tačiau kelionės po svečias šalis rankininkėms dažniausiai baigiasi tuo pačiu maršrutu – viešbutis ir sporto arena. Tik per pirmąsias jaunimo olimpines žaidynes Maskvoje 1998-aisiais ir minėtą pasaulio jaunimo čempionatą Pekine buvo galimybė bent šiek tiek susipažinti su Rusijos bei Kinijos sostinėmis. Tačiau geriausiai jaučiasi Lietuvoje, Pasvalyje, kur jos šeima jau įleido tvirtas šaknis.
Jau Pasvalyje gyvenančią Kristiną treneris Antanas Skarbalius prikalbino į Kauno „Žalgirį-ACME“ ekipą. Tad rankininkė toliau gynė ne tik minėtos ekipos, bet ir Lietuvos moterų rinktinės vartus.
Geriausios Lietuvos rankinio vartininkės titulą pelniusi žaidėja, galima sakyti, visa galva panirusi į šį žaidimą. Ji – pirmoji šalyje dailiosios lyties atstovė, tapusi teisėja ir rungtynių inspektore. Teisėjauti pradėjo dar prieš išvykdama į Islandiją, o inspektore tapo baigusi rankininkės karjerą.
Kristina be išlygų pritaria posakiui, kad „rankinis yra kietas žaidimas“. Nors ji, kaip ir daugelis rankininkių, patyrė daug traumų, tačiau net nekilo mintis mesti rankinio.
„Esu labai dėkinga savo bičiulei Laimai Užtupienei už rūpinimąsi mano fiziniu pasirengimu. Ji yra mano sveikatos angelas sargas“, – šypsodamasi kalbėjo Kristina Kvedarienė.
Susirado sau mielą veiklą
Nors vartus ginančiai rankininkei amžiaus cenzas nėra toks svarbus, kaip kitose pozicijose rungtyniaujančioms žaidėjoms, tačiau, anot Kristinos, reikėjo iš anksto galvoti, ką veikti baigus sportininkės karjerą. „Galvojau apie sau mielą ir malonią veiklą, nes tik tada galima kalbėti apie sėkmę versle. Vyras dažnai užsimindavo, kad neva neturi ko apsirengti. Man taip pat patinka nestandartiniai rūbai. Tad gimtadienio proga paprašiau siuvimo mašinos“, – pasakojo Kristina apie siuvyklos „Kreivi“ priešistorę. Pradedanti verslininkė kreipėsi į tuometę Darbo biržą ir siuvimo subtilybių mokytis pusmečiui buvo išsiųsta į Panevėžio darbo rinkos mokymo centrą. Baigusi siuvimo kursus, išsiėmė verslo liudijimą ir su drauge Vyšnių gatvėje išsinuomojo patalpas. „Dabar tikrai taip stačiai galva nenerčiau į verslą. Šimtą kartų geriau viską apgalvočiau“,– atviravo Kristina. Tačiau rankinio išugdytas tvirtas charakteris padėjo išsilaikyti ir dabar „Kreivi“ jau perėjo nuo individualių prie tikslinių užsakymų – siuvami rūbai animatoriams, Pasvalio kultūros centro šokėjams, bendradarbiaujama su miesto centre įsikūrusia „Nykštuko“ krautuvėle.
