Krikliniuose gyvenantis Juozas Beniulis, istorikas, kinologas, vienas Lietuvių skalikų augintojų asociacijos kūrėjų, medžiotojas, muzikantas ir aktyvus įvairių renginių dalyvis, prisipažįsta, jog koronaviruso pandemija bei karantinas pernai ir dar šiemet suvaržė visas veiklas.
Net ir vasarą pralaisvėjus ribojimams, Juozas Beniulis kviečiamas į renginius dėl atsargumo niekur nevažiavo. Ypač, kai susirenka žmonių iš skirtingų pasviečių.
Saugotis skatina ne valdiški draudimai, o būtent nuo koronaviruso skaudžios giminaičių netektys…
– Be galo pasiilgom visų šešių savo anūkų. Juk pernai ir Velykos, ir Kalėdos – be vaikų ir anūkų. Bet dabar turime garso ir vaizdo ryšį. O kaip žmonės prieš šimtą metų išgyveno ispaniškojo gripo pandemiją, – svarsto kriklinietis.
Tačiau turbūt visais laikais daugiausia atgaivos teikia gamtos grožis, erdvės, grynas oras.
Stanislavos ir Juozo Beniulių senoji sodyba – Kriklinių pakraštyje, netoli Žaliosios girios, po kurią kone kasdien išeina pasivaikščioti.
Ir nemažoje sodyboje įsirengę pirtelę, išsikasę prūdą, kuriame prileidę karpių, karosų, orfų, amūrų, plačiakakčių ir kitokių žuvų. Praėjusią vasarą dar sugalvojo pabandyti įleisti unguriukų. Tik lyniukai nelabai „užsikabina“.
– Kai prūdas užšalęs ir apsnigtas, žuvims pumpuojam deguonies. Anksčiau gręžiodavau eketes, – atskleidžia Juozas. – Išsikasti prūdą buvo sena mano svajonė, kuri išsipildė prieš kokius aštuonerius metus. Tiesiog relaksacija pasėdėti ant kranto ir pamirkyti meškerytę. Abu sūnūs, ypač jaunylis, žvejybos specialistai.
Visi trys Beniulių vaikai, sūnūs ir dukra, įsikūrę Vilniuje. Tik dabar dukra dirba Briuselyje…
Traukiame į Žaliąją girią, kur akina apsnigtų eglių ir pušų grožis. Juozas Beniulis pastebi, kad ypač pastaruoju metu ateina daug ne tik Kriklinių krašto žmonių, bet dažniausiai savaitgaliais ir iš kitur atvažiuoja.
Žalioji giria, užimanti keliolikos tūkstančių hektarų plotą, primena Dzūkijos miškus.
Šioje girioje buvo 1863 metų sukilėlių stovykla, po Antrojo pasaulinio karo veikė Lietuvos partizanų Žalioji rinktinė…
– Mes irgi beveik kasdien traukiam į Žaliąją girią. Ir kartu dairomės naujo maršruto, jeigu šiemet Kovo 11-ąją vėl galėtume čia organizuoti istorinį žygį, – sutiktos Kriklinių kultūros namų darbuotojos Laima Katilienė ir Valentina Orlienė prisiminė, kaip pernai dar prieš karantiną Kovo 11-ąją susirinko daugiau nei šimtas žygeivių.
Tuomet pėsčiųjų žygio „Istorijos taku“ dalyviai keliavo iš Kriklinių į Žaliąją girią, prie bunkerių, kur kovojo ir žuvo Lietuvos partizanai.
– Norim, jog toks istorinis žygis Kovo 11-ąją mūsų krašte taptų tradicija. Gal būtų galima nueiti ir iki Muravjovo pušies, bet tikriausiai bus per toli, – svarsto Laima ir Valentina, kone kasdien su šiaurietiškomis lazdomis įveikiančios po keliolika kilometrų.
Apie istorines šios girios vietas pasakoja ir Juozas Beniulis:
– Žaliojoje girioje buvo apsistojęs vienas žymiausių 1863-iųjų sukilimo vadų Antanas Mackevičius.
Po kautynių ties Medeikių ir Gudiškių kaimais sukilėliai judėjo pro Pumpėnus ir Kriklinius, apsistojo Žaliojoje girioje, vadinamajame Kuopine. Vėliau sukilėliai persikėlė į Jutiškių mišką.
Sukilimą primena ir Muravjovo pušys. Pasakojama, kaip rusų baudėjai sugalvojo per Žaliąją girią iškirsti plačią proskyną, kad prie jos pasaloje galėtų laukti sukilėlių. Iki mūsų dienų išliko pušys, stovėjusios šios proskynos pakraščiuose ir tikriausiai mačiusios ne vieną kruviną dramą…
Ir pokario partizanai veikė Žaliojoje girioje.
Juozas Beniulis atskleidžia, kur šiame miške pastatytas kryželis, primenantis, kad čia buvo nušauta Janina Morkūnaitė…
Apskritai populiarėja įvairūs pažintiniai ir istoriniai žygiai gamtoje. Juolab kad per karantiną viduje susitikimai baigėsi.
– Pernai dar surengėm parodą „Mano močiutės skara“, kuri veikia iki šiol. Eksponuojama apie aštuoniasdešimt skaryčių. Seniausia – gerokai per šimto metų Nasiščionytės-Urbonavičienės šilko skarelė, kurią atnešė vilkiškietė Onutė Urbonavičiūtė. Ši paroda labai sudomino Pumpėnų vienuoles užsienietes. Beje, iki karantino trečiadieniais po pietų vienuolės susitikdavo su krikliniečiais. Ateidavo apie dešimt žmonių. Tačiau per karantiną viskas nutrūko, – Kriklinių kultūros namų darbuotojos dabar rodo iš beržų šakelių nupintas dekoracijas, nes liko vienumoje su rankdarbiais, su daiktais, be žmonių, o šią savaitę išėjo atostogauti.
Taigi dar daugiau atgaivos teiks atsipalaidavimas ir buvimas lauke. Nors Laima ir Valentina gryname ore ir taip puikiai nusiteikusios. Jos atviroje erdvėje bando planuoti ne tik istorinį Kovo 11-osios žygį, bet ir daugiau renginių:
– Liepos 6-ąją, Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, himną esam giedoję ant Moliūnų piliakalnio. Pagalvojom, kad tai galėtų tapti tradicija…
Istorikas Juozas Beniulis iki pandemijos būdavo dažnas tokių renginių dalyvis. Nors šis žemaitis kilęs iš tuomečio Rietavo rajono, tačiau mūsų krašte gyvena nuo 1976-ųjų, o Krikliniuose – nuo 1992 metų. Taigi išvaikščiota ir Žalioji giria, žino ne tik istorines vietas, bet ir kur kokie grybai auga, kur daugiau mėlynių ar bruknių.
– Žmona geresnė uogautoja, grybautoja, – šyptelėjęs pripažįsta Juozas.
Jis, prisiekęs medžiotojas ir kinologas, teisėjaujantis varžybose, gražiame miške dažniau pasirodo su savo skaliku ir vokiečių aviganiu.
– Jie norėtų kasdien miške pabėgioti, tačiau ne visada išeina, – išsitaria kriklinietis, kurio lietuvių skalikas sulaukęs penkerių metų brandos, o vokiečių aviganis – vos pusmečio.
Nuo senų laikų lietuvių skalikai naudojami žvėrių medžioklėse su varovais. Skalikas turi rasti šviežius žvėries pėdsakus ar patį žvėrį. Šis šuo medžiotojų ypač mėgstamas dėl melodingo balso, puikiai seka sužeisto žvėries kraujo pėdsaku.
– Labai mėgstu varomines medžiokles su šunimis, kur daugiau judėjimo ir emocijų. Tačiau per karantiną medžioklės irgi apribotos. O sėdėti bokštelyje man nelabai patinka, – atskleidžia Daujėnų medžiotojų būreliui priklausantis Juozas Beniulis.
Kol ramiai šnekučiuojamės, Žaliojoje girioje prieš mūsų akis pasirodo stirnaitės. Apsnigtame miške tiesiog romantika. Tad nieko stebėtino, jog pasivaikščioti po Žaliąją nemažai žmonių iš kitur atvažiuoja.
Ir Juozas pasidžiaugia, kad gyvena ne kur nors didmiestyje, tarp keturių sienų, o nuostabiame gamtos prieglobstyje:
– Net Pasvalyje buvome tik prieš Kalėdas. Retkarčiais nuvažiuoju nebent iki Pumpėnų. Daugiau saugomės viruso, nors ir labai esam pasiilgę gyvo bendravimo…
