Esu tikras, kad pastabesniems mūsų laikraščio skaitytojams gydytojo rezidento Tomo Masilionio pavardė bus girdėta. Regis, dar ne taip seniai rašėme apie šio gabaus joniškėliečio, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos abituriento pergales įvairiuose konkursuose ir olimpiadose. Noras padėti žmonėms, meilė biologijai ir chemijai bei matymas, kaip sergantiems padeda vaistininke dirbanti mama – taps motyvaciniu „mišiniu“, paskatinusiu rinktis medicinos studijas Lietuvos sveikatos universitete.
Mokslai seksis puikiai, trauks įvairios medicinos kryptis, tad didžiausia problema jaunuoliui taps rezidentūros pasirinkimas. Tačiau 2020 metų pavasaris viską sudėlios į savo vietas.
Šiandien dvidešimt penkerių metų amžiaus Tomas dirba Kauno ligonės infekciniame skyriuje, kur kiekvieną dieną su kolegomis kovoja dėl sunkiai sergančių žmonių gyvybių.
– Žinau, kad tave traukė įvairios medicinos sritys, kodėl pasirinkai infekcinių ligų gydymą?
– Infekcinėmis ligomis susidomėjau antrame kurse. Smagiausia, kad kovojant su jomis tu turi ginklą – antibiotikus. Daugumą lėtinių ligų medikai tik suvaldo, bet neišgydo. Iš infekcinių ligų skyriaus žmonės dažniausiai išeina visiškai pasveikę. COVID-19 viruso pandemija nebuvo pagrindinis veiksnys, kuris nulėmė rezidentūros kryptį, bet tikrai prisidėjo prie mano apsisprendimo.
– Nuo pirmo kurso ne tik studijavai, bet ir dirbai…
– Po pirmo kurso įsidarbinau pagalbiniu darbininku. Vėliau greta pagrindinių studijų Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre įgijau paramediko specialybę ir pradėjau dirbti skubios pagalbos skyriuje. Tai dariau tikrai ne dėl pinigų. Paramediko darbas skubios pagalbos skyriuje – pats geriausias būdas tobulėti kaip medikui. Čia susiduri su visais įmanomais atvejais – nuo elementarios traumos iki infarkto ar insulto ir iš kolegų gauni daug vertingos praktinės informacijos. Be to, ten buvo labai draugiškas ir geras kolektyvas.
– Kaip atsidūrei Kauno ligoninės infekcinių ligų skyriuje?
– Jau ir per pirmąją bangą į mūsų skubios pagalbos skyrių buvo atvežami COVID-19 infekuoti ligoniai. Tačiau jų buvo nedaug ir mūsų skyriuje jie neužsibūdavo. Įpusėjus rudeniui ir smarkiai daugėjant susirgimų, gavau pasiūlymą padirbėti pagal specialybę. Žinojau, kad ten labai reikalinga pagalba, todėl nedvejodamas sutikau.
– Artimieji neprieštaravo?
– Jie jau įprato prie tokių mano „kvailysčių“, kaip medicinos studijų pasirinkimas ar papildomas paramediko darbas, tad ir žinią, kad einu dirbti su koronavirusu sergančiais žmonėmis, priėmė ramiai (juokiasi).
– Papasakok apie savo darbą.
– Žinojau, kur einu dirbti, buvau realistas, tad nusiteikiau visokiems atvejams. Gal tik pirmą dieną buvo daugiau pasimetimo, nes pirmiausia teko susiorientuoti, kas ir kur yra ligoninėje. Džiaugiuosi, kad patekau į labai gerą komandą, kuri mane greitai supažindino su darbo specifika ir viską aprodė.
Įspūdžių iš tiesų buvo daug, gaila tik, kad ne visi jie linksmi. Sunkiausia dirbti naktimis. Dėl personalo trūkumo penkių aukštų ligoninėje dirba penki rezidentai ir vienas infektologas. Man priklauso maždaug dešimt palatų. Infektologas prižiūri sunkiausius ligonius, visada pasiekiamas telefonu, tačiau didžioji dalis darbų tenka mums. Ligoniai sunkūs ir nuolat tenka vertinti jų būklę, kuri gali labai greitai pasikeisti. Dažnas atvejis, kai budėjimo pradžioje pacientas būna stabilios būklės, jaučiasi gerai, o dienos pabaigoje jį jau reikia guldyti į reanimacinę palatą. Reikia labai daug budrumo ir atidumo. Didžiąją dalį budėjimo tiesiog eini nuo vienos lovos prie kitos, tikrindamas, ar kažkam nepablogėjo. Pagalbos priemonių taip pat nėra daug – keletas vaistų, deguonis ir guldymas ant pilvo. Jei tai nepadeda – reanimacija.
Stengiamės daryti viską, kad reanimacijos pavyktų išvengti. Dažnai žmogus net nejaučia, kad dūsta. Ateini į palatą, matai, kad pacientas visas pamėlęs, padažnėjęs jo kvėpavimas, tačiau sako, jog jo nedusina. Tenka įtikinėti, kad reikia dėtis deguonies kaukę. Žmonės skundžiasi, kad jiems nepatogu vaikščioti dėvint medicininę kaukę, bet jos net negalima lyginti su deguonies kauke. Pastaroji labiau priveržiama prie veido, nepatogi ir jos negalima nusiimti 24 val. per parą. Būna, kad žmonės nusidrasko, nesideda. Aiškini, kad jo gyvybei gresia pavojus, o atgal tau „teškia“ – „noriu namo!“
– Dažnai girdime žodžius – „staiga pablogėjo būklė“. Kaip ši „valdiška“, nuolat spaudos pranešimuose kartojama frazė atrodo realybėje?
– Ateini ryte vizituoti paciento. Žmogus guli lovoje, jaučiasi gal kiek silpnokai, kažkiek kosti, turi kelis laipsnius temperatūros – žodžiu, iš pirmo žvilgsnio, būklė nebaisesnė nei sergant gripu namuose. Per pietus atlieki tyrimą ir jis parodo, kad deguonies įsisotinimas prastas. Nosinį kateterį keiti kauke ir padidini deguonies kiekį. Žmogui pagerėja, bet medikui tai yra signalas.
Po kurio laiko pamatai tą žmogų visą pamėlusį ir sunkiai kvėpuojantį. Jis pasakoja, kad vos sugebėjo savarankiškai grįžti iš tualeto. Tada kalbini dėtis sauskelnes ir gulėti, nes fizinis krūvis tampa beveik nebepakeliamas. Paleidi maksimalų kiekį deguonies ir prašai gultis ant pilvo (tokioje pozoje geriau ventiliuojasi plaučiai). Kartoji tyrimus, vertini būklę ir stebi progresą. Dažnai paguldymas ant pilvo, jei žmogus yra stiprus, padeda. Tačiau būna tokių, kurie atsisako gultis, nesideda kaukės (tai daro nebūtinai piktybiškai, o dėl šalutinių ligų, pvz., senatvinės demencijos). Tada situacija labai greitai prastėja ir tenka teikti reanimacinę pagalbą. Čia paciento dažniausiai laukia intubacija – t. y. prijungimas prie dirbtinio plaučių aparato, kuris kvėpuoja už žmogų. Patekimas į reanimacinę palatą nebūtinai reiškia mirties nuosprendį, bet tai ženklas, kad liga labai pažengusi ir stipriai pažeidusi plaučius.
– Koks tavo pacientų amžius?
– Nuo 40 iki 97 (bent jau tiek buvo mano vyriausiam gydytam pacientui). Ir netiesa, jog COVID-19 – tik vyresnių ir gretutinių ligų turinčių žmonių liga. Pas mus paguldė 97 metų močiutę. Pagal visus tyrimus jos būklė turėjo prastėti. Tačiau senolė puikiai gijo, pati nueidavo į tualetą, jai užteko tik nosinių kateterių. Ji visiškai pasveiko ir išvažiavo namo. Tokios istorijos labai džiugina ir kelia nuotaiką. Nėra nieko smagiau, kai su pacientais gali atsisveikinti šypsodamasis. Deja, taip būna ne visuomet…
– Žmonės miršta…
– Būna, kad per parą trys ar keturi. „Rekordų“ nežinau. Nelabai juos čia kas seka… Nenori sekti. Labiausiai, žinoma, sukrečia mirtys tų pacientų, kurie gydėsi mano kuruojamose palatose… Atrodo, buvo stabili būklė, žmogus neblogai jautėsi, o per savaitgalį, kol nebuvau, viskas staigiai pablogėjo ir pirmadienį, atėjęs budėti, jo jau neberandi… Ar galvoju apie juos? Taip. Ir ne tik apie mirusius nuo koronaviruso. Prisimenu ir tuos, kurie išėjo man dirbant priėmimo skyriuje. Ypač tada, kai pamatai panašia liga sergantį identiškos būsenos pacientą… Stengiuosi nuo tų mirčių atsiriboti, nes kitaip „perdegčiau“…
– Kas padeda „neperdegti“?
– Žinojimas, kad esame vienoje „mėsmalėje“. Nors padėtis kartais būna labai beviltiška, suvokimas, kad tu dirbi žmonėms, bandai jiems padėti, suteikia vilties. Yra kolegos, bičiuliai medikai, kurie puikiai žino, ką išgyvenu, ir visuomet padės, patars, kaip išspręsti kilusias problemas, ar „nugesins“ vidinį nerimą. Kartais pasitelkiu ironiją. Anksčiau buvau prieš ją nusiteikęs, bet dabar pastebiu, kad pajuokavimas sudėtingose situacijose labai padeda.
– Ar užtenka medikų, personalo?
– Anksčiau infekciniams ligoniams buvo skirti du pastato aukštai, dabar visi skyriai uždaryti ir COVID-19 sergantys žmonės gydomi visuose penkiuose ligoninės aukštuose. Personalo trūkumas taip pat labai juntamas. Ligonius prižiūri pediatrai, reabilitologai ir pan. Žinoma, juos kuruoja infektologas, tačiau tai nėra įprasta tų žmonių darbo specifika. Ligoninėje – 140 lovų ir didžioji jų dalis nuolat užimta.
– Kaip atrodo tavo „skafandras“?
– Kombinezonas, antbačiai, kepuraitė (ji dedama po kombinezono kapišonu), respiratorius, skydelis, dvejos pirštinės, prijuostė ir rankogaliai. Su tokia apranga labai karšta, būni nuo galvos iki kojų šlapias. Telefonas taip pat nešiojamas maišelyje.
– O kaip reaguoji į tą mažą, tačiau kartais labai garsią visuomenės dalį, kuri aiškina, jog viruso nėra, o medikai tik apsimetinėja, kad dirba?
– Per pirmąją bangą buvo labai pikta dėl tokių pasisakymų. Dabar tiesiog stengiuosi nuo to atsiriboti. Juk tokius dalykus kalbantys žmonės taip pat išgyvena stresą, jie bando ieškoti kaltų. Ir kaltina visus, bet ne pačią situaciją. Dabar, jei kur nors socialiniuose tinkluose pamatau panašius komentarus, juos tiesiog išjungiu. Kam be reikalo nervuotis ir gadinti sau nuotaiką?
– Tavo pacientams netrūksta vilties?
– Anaiptol. Ši liga tuo ir klastinga, kad, nepaisant visos situacijos rimtumo, žmogus dažnai nesijaučia blogai. Todėl ir nevilties jų kalbose, elgesyje tikrai nėra. Jie dalinasi prisiminimais, juokauja, planuoja ateitį ir kartais labiau nerimauja dėl kokių nors buitinių dalykų nei dėl ligos.
– O viltis yra?
– Skiepai yra mūsų viltis. Skiepai ir žmonių sąmoningumas. Juk jei visuomenė būtų elgusis taip, kaip buvo rekomenduojama jau daugiau nei pusę metų, nebūtume atsidūrę tokioje situacijoje, kokioje dabar esame.
– Ačiū už pokalbį.
