Nors Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras Dainius Kaunietis mūsų krašte tik nuo rugpjūčio pradžios, svetimu čia nebesijaučia ir nuoširdžiai džiaugiasi vietinių žmonių pagarba bei supratingumu.
Artėjant didžiosioms metų šventėms su dvasininku kalbėjomės apie likimo vingius, Viešpaties paiešką kasdieniame gyvenime ir pandemijos siunčiamus iššūkius bei pamokas.
Augo 10 vaikų šeimoje
– Esu iš Anykščių rajono, labai gražaus Troškūnų miestelio, kuriame yra bernardinų vienuolynas. Kažkada Traupys, Troškūnai, Kavarskas buvo Kauniečių kraštas. Mano senelis Jonas Kaunietis susipažino su labai gražia panele – Apolonija Kaunietyte, jiems gimė sūnus Vladas – mano tėtis. Keliese augom šeimoje? Juokaudamas mėgstu sakyti, jog esu našlaitis (šypsosi). Iš tiesų mūsų buvo dešimt – keturi broliai ir šešios seserys… – pokalbį pradeda vikaras.
Įsikalbame. Netrukus paaiškėja, kad kai Dainiui buvo dveji metukai ir trys mėnesiai, netikėtai mirė vos 36 metų sulaukęs tėtis Vladas. Mama Rita Genovaitė išteka antrą kartą, deja, bet antra santuoka taip pat trunka neilgai.
– Lapkričio 11 d. būdamas keturiasdešimties metų mirė patėvis. Lygiai po dviejų mėnesių, sausio 11 d., per savo 40-mečio jubiliejų mama susilaukė dešimto vaiko… Vienai užauginti tokį būrį vaikų – nelengva užduotis. Todėl mes kaip galėdami stengėmės padėti, auginome vienas kitą, dirbome įvairius darbus. Mama dirbo zootechnike, tai teko ir gyvulius šerti… Smagioji reikalo pusė – kai prasidėdavo didieji darbymečiai – šieno vežimas, bulviakasis ar panašiai, nereikėdavo samdyti žmonių. Mūsų buvo be galo daug, mokėjome sutarti, kartu gyventi ir dirbti. Ar užteko mamos dėmesio? Gal dėl nesibaigiančių darbų laiko kiekvienam likdavo mažiau, tačiau jos globos ir dėmesio tikrai buvo per akis. Badu tikrai nemirėme ir ji darė viską, kad mes būtume sotūs, aprengti ir išleisti į mokyklą. Mama labai stengėsi dėl kiekvieno.
Buvo dvasininko gyvenime ir seneliai. Bene labiausiai iš jų įsiminė mamos mama Adelė, pas kurią Dainius augo su broliu.
– Pamenu jos gamintą bulvių košę su spirgučiais orkaitėje. Vakare išsitraukdavome, nuimdavome kietą paviršiaus plutą ir valgydavome. Tai, ko gero, buvo pats skaniausias dalykas pasaulyje.
Viešpaties zigzagai
Nors Dainius Kaunietis augo (kaip pats prisipažįsta) šeimoje, kuriai būdingas „proginis“ religingumas, apie tarnavimą Dievui pradėjo galvoti gan anksti.
– 1993 metais priėmus pirmą komuniją tuometis (ir dabartinis) klebonas kanauninkas Saulius Filipavičius pakvietė patarnauti Mišioms. Taip prasidėjo mano gilesnis religijos pažinimas. 8–9 klasėje jau žinojau, kad kito kelio išskyrus kunigų seminariją mano gyvenime nebus. Net namiškiai mane vadino kunigėliu. Kai baigęs 12 klasių pasakiau, jog stosiu į Vilniaus kunigų seminariją, niekas nenustebo. Priešingai – sulaukiau supratimo ir palaikymo. „Jei tau gerai ten – mes visuomet palaikysime tave“, – sakė artimieji. Ir taip yra iki pat šių dienų, nes didelė šeima – yra darni šeima.
Dar mokydamasis vidurinėje Dainius Kaunietis susirašinėjo su keliais klierikais, tad suvokimą apie vidinę seminarijos tvarką turėjo.
– Kai ten įstoji, kad ir koks esi veržlus, „ožių“ negali rodyti. Kas liepiama, privalai paklusti ir viską daryti su nuolankumu. Kai Viešpats tave pašaukia, turi atsižadėti savęs… Pradžia buvo nelengva, didelis mokymosi krūvis, tad teko gerokai pasitempti. Galų gale, kai vienoje vietoje susirenka gal 80 vyrų (tiek buvo mūsų kurse) su skirtingais gyvenimais, skirtingomis patirtimis, tenka prie labai daug ko prisitaikyti… Bet aš baigiau ne Vilniaus, o Kauno seminariją…
Paklaustas, kas atsitiko, vikaras atsako trumpai.
– Nutiko taip, kad praradau tikėjimą Dievu ir kunigais, todėl nemačiau prasmės pasilikti seminarijoje…
Vyras pasakoja dirbęs įvairius darbus ir prireikė šešerių metų, kad vėl sugrįžtų tikėjimas.
– Mano tikėjimo kelionė nebuvo lengva. Ir kartais, kai priešiniesi Dievo planams, jis tave ima vesti zigzagais, bet vis tiek nuveda ten, kur jo numatyta… 2009 metais, nepamenu kurį mėnesį, bet žinau, jog buvo trečiadienis, bežiūrėdamas televizorių staiga mintyse ėmiau kalbėti „Tėve mūsų“. Pagalvojau – senokai nesimeldžiau, bet kodėl mintyse? Ir tada prisiminiau Šventojo Rašto vietą, kur sakoma „jei šventoji dvasia jūs nepaskatins melstis, jūs negalėsite net tarti Tėve mūsų“. Nuo to vakaro pradėjau rytais vakarais melstis, žingsnelis po žingsnelio dalyvauti šventųjų Mišių aukoje. Pakeičiau darbo kryptį. Iki tol mokęs etikos, pradėjau dirbti tikybos mokytoju. Kai tikėjimas sustiprėjo, aš suvokiau, jog noras būti kunigu ir padėti kitiems niekur nedingo, tik buvo užgožtas manyje… Po ilgos pertraukos paskambinau Panevėžio ordinarui vyskupui Jonui Kauneckui, paaiškinau situaciją ir jis man pasiūlė važiuoti metams laiko pastoraciniam darbui pas šviesios atminties Biržų dekaną Dalių Tubį. Padirbęs aštuonetą mėnesių įstojau į Kauno kunigų seminariją, kurią baigiau 2013 metais. Šiemet, sausio 19 d., Zarasų bažnyčioje, vyskupas Linas Vodopjanovas man suteikė kunigystės šventimus.
Pasvalį laiko savu
39 metų dvasininkas prisipažįsta, jog prieš atvykdamas į Pasvalį, mažai ką apie jį žinojo.
– Dirbant Zarasuose teko bendrauti su iš Pasvalio atkeltu kunigu Feliksu Čiškausku, kuris pasakojo, jog tai nuostabus kraštas. Kiekvienas kunigo paskyrimas yra nežinia, o nežinios mus gąsdina. Todėl, kai važiavau čia, buvo šiek tiek neramu. Tačiau labai greitai patyriau, kad čia gyvena paprasti, tačiau nuoširdūs ir su pagarba į tave žvelgiantys žmonės. Žinoma, kaip ir kitur, jie bando suprasti, koks tu esi žmogus, bet jų nuoširdumui ir tikram atvirumui ribų nėra. Po pirmo gyvenimo Pasvalyje mėnesio manęs jau klausė, ar aš aplankiau Smegduobių parką ir kitas lankytinas vietas. Juokais pasakiau, kad spėjau aplankyti senąsias ir naująsias kapines ir žinau kur yra laidojimo namai… Iš tiesų privalėjau pirmiausia susipažinti su tomis vietomis, kur vyksta mano pastoracija. Dar daug ko nemačiau čia, bet jau tikrai nesijaučiu svečiu.
Būties iššūkiai ir Dievo siųsti žmonės
Dvasininko gyvenimas neatsiejamas nuo savęs išsižadėjimo, disciplinos ir net rutinos. Tačiau kalbintam dvasininkui tai veikiau privalumai nei trūkumai.
– Tu tikrai žinai, kas tavęs laukia kiekvieną dieną ir nežinai, kas nelaukia. Kunigo šventimus aš gavau būdamas diakono tarnystėje. Diakonatas – tarnavimas kitiems. Kristus yra sakęs – „Darykite tai, aš kitiems darau…“ Man tai yra svarbiausia – būti žmogumi ir daryti tai, ką galiu dėl žmonių. Šiais laikais dvasininkas kartais gali pasijusti kaip UAB-o tarnautojas, pas kurį einama tik tada, kai reikia „kažką sutvarkyti“. Bet aš žmonėms aiškinu, kad tas „tvarkymas“ vyksta visą gyvenimą. Juk pakrikštytas vaikas kažkada užaugs, kažkada ateis atgailos, pirmosios komunijos, sutvirtinimo, santuokos ar vienuolystės sakramentų. Galiausiai, kai baigs žemišką gyvenimą, bažnyčia vėl bus reikalinga. Ir tada aiškini, kad nesame svetimi, kad visi esame vieno Dievo vaikai ir, jei tik galime, privalome padėti vieni kitiems.
O kas padeda kunigui, kai būna labai sunku?
– Žmonės. Ir tu suvoki jog jie yra siųsti Dievo. Kada tau liūdna ar negera, kai tu jauti abejonę – jie skambina, rašo ir klausia, kuo gali padėti. Kai mes jų paklausiam kuo galime padėti, jie atsako, jog visko yra užtektinai. Ir tu nuolat kartoji: kai bus sunku – kreipkis. O jei bus džiugu – tu taip pat kreipkis… Dievas kalba per kitus žmones, nes jei jis nekalbėtų, kam tu kaip kunigas būtum reikalingas?
Kelionės ir knygos
Pasvalio parapijos vikaras prisipažįsta, jog labai mėgsta keliauti. Į užsienio keliones leidžiasi retai, o štai pasitaikiusios progos pakeliauti po gimtą šalį niekuomet nepraleidžia.
– Man patinka pažinti naujas vietas. Dažnai važiuojant pasuku į kokį nežinia kur vedantį keliuką ir atrandu tokių nuostabių dalykų, kurių vietiniai net nežino. Prieš porą metų aš, pats būdamas Anykščių krašto žmogelis, sugalvojau aplankyti Arklio muziejų, Laimės žiburį ir kitas panašias vietas, į kurias paprastai veža per mokyklos ekskursijas. Po tiek metų man tai nepaprastas atradimas, padėjęs suvokti, kad mes tikrai nevertiname to, ką turime šiandien ir čia… Iš užsienio kelionių galėčiau išskirti 2016 metų kelionę į Šventąją Žemę, kur keliavau kartu su broliais pranciškonais. Tai buvo nereali patirtis. Kai šiandien skaitau Šventąjį Raštą, prieš akis iškyla vietos, kurias pats aplankiau. Tai kraštas, į kurį norisi sugrįžti nuolat…
O kai nekeliauja, Dainius Kaunietis skaito knygas. Nors mieliau renkasi dvasinio turinio veikalus, nevengia ir pasaulietiškos literatūros.
– Dabar prie mano lovos dvi knygos: Casey Cole „Paleisk: septynios kliūtys Kristaus mokinio kelyje“ ir D. Melnikov, L. Čiornaja „Nusikaltėlių fi ureris“.
Dievo buvimo ženklai
– Viešpats vaikšto mūsų keliais. Ir ypatingai šiuo nelengvu laikotarpiu, kai, atrodo, nebėra vilties. Žmonės nežino, ką daryti – važiuoti pas artimus ar ne. Švęsti Kalėdas su artimaisiais ar izoliuotis? Aš sakau – turėkime kantrybės ir santūrumo. Kam švęsti Kalėdas, jei bus prarasti gyvenimai? Geriau atsisakykime vienų Kalėdų, kad galėtume švęsti kitas. Būkime protingi ir nestatykime savo tėvelių į tokią padėtį, dėl kurios vėliau gali tekti labai labai gailėtis.
Ir nors šventės šiemet bus kitokios, Kristus tikrai užgims mūsų širdyse. Tik jo ieškoti reikia ne skubėjime, ne dovanų teikime… Dievas yra kiekviename mūsų skambutyje, kiekvienoje SMS žinutėje, kiekviename „Skype“ parašytame sakinyje. Tereikia jį atrasti.
Ši pandemija… Ši korona – ji yra ne šiaip sau. Tai dar vienas žmogaus atsisukimas į save, į savo vertybes, į tuos, kurie yra šalia. Ir jei negalite susitikti su artimu fi ziškai, tai galite padaryti viską nugalinčioje maldoje. Juk pasakyta „Aš esu su jumis iki pasaulio pabaigos…“
