Pasvalietis verslininkas Petras Baniulis apie žvejybą ir žuvis gali kalbėti kiaurą parą. Tai aistra, kuriai jis negaili nei laiko, nei pinigų. Ir nors, kaip pats prisipažįsta, šis hobis niekuomet neatsiperka, patirti įspūdžiai ir emocijos – neįkainojami.
„Susirgo“ būdamas penkerių
– Gimiau ir augau Joniškėlyje. Greta bažnyčios buvo didelė bala. Man buvo penkeri, kai pirmą kartą nusilaužiau lazdyno lazdą, pririšau siūlą, kitame gale – slieką, ir patraukiau gaudyti tritonų. Azartas buvo toks, kad prie tos balos prakiurksojau kiaurą vasarą. Po metų jau tupėjau prie Joniškėlio plytinės karjerų ir gaudžiau karosiukus. Kuo dariausi vyresnis, tuo didesnės žuvys kabėdavo kitame valo gale. Kai paaugau, tėvai ėmė statyti namą. Ir kai reikėdavo padėti sukrauti plytas ar maišyti cementą, tėvas manęs ieškodavo ne gatvėje ar stadione, o važiuodavo tiesiai prie Mūšos. Kai sukūrę šeimą Pasvalyje statėmės namą, rytais atsikeldavau anksčiau ir vietoj kavos lėkdavau į Joniškėlio plytinės karjerus gaudyti karosų ar lynų. Devintą grįždavau ir eidavau su uošviu mūryti plytų… Nė nepajutau, kaip „pasigavau ligą“, kuria „sergu“ iki šiol, – juokiasi verslininkas.
Mūša ir Lėvuo bus tik pradžia. Nemunas, Kuršių marios, Baltijos jūra… Šiandien vargu ar berastume Lietuvos vandens telkinį, kuriame nebūtų meškerės užmetęs Petras.
Norvegiškos žvejybos ypatumai
Prieš keliolika metų vyras pirmą kartą užmetė meškerę Atlanto vandenyne.
– Į Norvegiją pas ten gyvenusį pusbrolį pirmą kartą su šeima važiavome prieš vienuolika metų. Žinoma, pasiėmiau ir meškeres. Ten aplink fiordai. Atsistoji ant tiltelio, keli metrai į priekį – ir jau 40 metrų gylis. Užmeti spiningą ir trauki. Dukros tuoj pareiškė, kad neįdomu, kad per greitai kimba, kartais net po dvi žuvis iš karto. O mane sužavėjo. Ir ne tik žvejyba, bet ir pati gamta, kalnai, slėniai. Grybų – nors vežimu vežk. Vietiniai nerenka, bijo, nes esą nepatikrinti, valgo tik prekybos centruose įsigytus pievagrybius. Pradėjome ten važiuoti žvejoti kasmet. Kartu su bičiuliais pasvaliečiais Romu Dobkevičiumi, Sigitu Zajarsku ir Stasiu Pakalniu. Kiekvienais metais vis tolyn į Šiaurę, artyn poliarinio rato.
Kaip prisipažįsta žvejys, pradžia neapsiėjo be nuotykių. Tam, kad suprastum, perprastum ir pajustum, kas yra jo didenybė Atlantas, teko išgyventi ir neramių akimirkų.
– Plaukti į vandenyną jokių laivybos teisių nereikia, pakanka turėti 25 metus ir tu gali griebti šturvalą. Kapitono vaidmuo visuomet tekdavo man. Norvegijoje oro sąlygos gali pasikeisti 15 kartų per dieną. Kartą išplaukėme šviečiant saulei. Kai jau buvome vandenyne, staiga užėjo rūkas, prasidėjo lijundra, škvalas. Bangos – gal keturių metrų aukščio. Plaukiam į krantą. Navigacija tuo metu dar nemokėjome naudotis, nuplaukėme ne į mūsų, o į už 15 kilometrų esantį fiordą. Bangos daužosi, kur viršus, kur apačia neaišku… Tą akimirką visų lūpose buvo malda… Žinojau, kad po kapitono sėdyne yra ekstra pagalbos mygtukas. Jį paspaudus – atskrenda gelbėtojų malūnsparnis ir nugabena visus į krantą. Šio „malonumo“ kaina – 8000 eurų. Dar 12000 būtų tekę sumokėti už sudaužytą laivą… Nusprendėme bandyti rasti kelią atgal savarankiškai. Vienas matavo gylį, kitas bandė susiorientuoti, kur esame, o aš visus raminau (kvatojasi). Viskas baigėsi sėkmingai. Dabar ima juokas, o tada… Užtat po to karto pasijutome tikrais jūrų vilkais, drąsiai skrodžiančiais dviejų ar trijų metrų aukščio bangas…
Atlanto vandenynas – ne Mūša, ten galioja savi įstatymai.
– Iš pradžių plaukdavome aklai. Tiesiog pamatome gražią vietą ar žuvis vaikančius delfinus, ir metame inkarą. Vėliau jau seniau čia žvejojantys lietuviai mus pamokė, kad jei plaukioja delfinai, žuvies nebus – ji išvaikyta. O tinkamiausia žvejybos vieta – greta Golfo srovės. Greta jos, maždaug 30–40 km nuo kranto, susirenka daug smulkių žuvų, kuriomis minta menkės. Ten ir reikia žvejoti.
Žvejojant menkes svarbu „pagauti“ tinkamą gylį. Masalas paprastai leidžiamas į 80–120 metrų gylį. Pusiaukelėje iki trokštamų menkių laido saidų būriai, pro kuriuos reikia „prasimušti“ ir masalą leisti dar giliau. Jei masalas pasiekia dugną, iš karto prisikabina vėgėlės. Skanios, didelės žuvys, kurios… netinka maistui, nes beveik visuomet yra kirmėlėtos.
– Didžiausia mano pagauta menkė svėrė 20 kg 200 g. Jos ilgis buvo 156 cm. Ir tai anaiptol ne didžiausios ten pasitaikančios žuvys. Svajoju pagauti uotą. Tai ypač galinga žuvis. Vienas raseiniškis yra pagavęs 195 kilogramų gražuolį… Ką reiškia traukti tokio dydžio žuvis? Gal palyginimas ir nelabai tinkamas, bet tai kažkuo primena mėšlo krovimą tvarte, kai nuo ryto iki vakaro dirbi meškere tarsi šakėmis. Būna, kad per vieną plaukimą pagaunam 400 kilogramų menkių. Po tokios žvejybos visiems „atsirašo“ ir rankos, ir nugaros. O „linksmoji dalis“ dar tik prieš akis. Juk reikia pusę nakties tą žuvį doroti, šaldyti, vakuumuoti, kad saugiai galėtum parsigabenti namo…
Tik nepamanykit, kad mūsų pašnekovas skundžiasi. Anaiptol! Petro akys valiūkiškai šypsosi ir pasigirsta dar viena istorija, nubloškianti mus į Atlanto glėbį.
– Kartą išsinuomojom laivą. Išplaukėm iš prieplaukos, jaučiu – netempia, neįprastai lėtai plaukiam. Po kurio laiko sakau – plaukiam atgal, kažkas laivui negerai. O bičiuliai nė į kalbas nesileidžia – pats kibimas. Nėra kur dėtis – sustojam, žvejojam. Denis pilnas pagautų žuvų ir… vandens. Siurblys, kuris paprastai suveikia automatiškai ir išpumpuoja vandenį, neveikia. O azartas pagavęs begalinis, viena ranka iš mineralinio vandens butelio pasidarytu semtuvu semiam vandenį, kita – laikom meškerę. Mes žvejojam, o laivas pamažu grimzta, bangos jau per bortą ritasi. Žiūriu, tolumoje atskridę gelbėtojai evakuoja panašaus laivelio įgulą. Sakau, vyrai, jei neplauksim atgal, tuoj ir mums reikės malūnsparnio… Jie nenorom, bet sutiko. Pamažu plaukiam link kranto, vos judam, denis pilnas vandens. Kas su auliniais – tiems gerai, o kas su paprastais batais, teko braidyti 7–8 laipsnių vandenyje… 15 kilometrų atstumą, kurį paprastai įveikdavome per pusvalandį, tą kartą plaukėm dvi valandas. Vėliau įrodėm, kad mums išnuomojo nekokybišką laivą… Kai būni vandenyne, realybę suvoki visiškai kitaip. Tomis akimirkomis egzistuoja tik meškerės kotas ir menkės. Daugiau – nieko….
Vyras prisipažįsta, jog retai taip pasitaiko, kad galėtų kiekvieną viešnagės dieną plaukti į vandenyną ir gaudyti taip trokštamas menkes – sąlygas čia visuomet diktuoja ne žmogus, bet gamta.
– Kai siaučia audros, žvejojame fiorduose, netoli kranto. Kartą pavyko pagauti keletą jūros vilkų. Tai labai vertinga žuvis, kurios mėsa tirpsta burnoje. Ją labai vertina Vakarų Europos gyventojai. Kartu tai ir labai pavojingas laimikis. Jūros vilko burna nusėta peilio aštrumo dantų. Vienas neatsargus judesys ir liksi be piršto…
Mintis apie atsargumą jūroje pažadina Petro Baniulio atmintyje dar vieną nuotykį.
– Kartą ištraukėme 7 kilogramų vėgėlę. Ši taip „pasispardė“, kad žvejybinis kablys kiaurai piršto išlindo… Kablio metalas ypatingas, storas, replėmis tokio „nepaimsi“. Kankinausi gal penkiolika minučių – kraujas švirkščia į visas puses, denis visas kruvinas, vėgėlė spurda… Jau buvau pasiryžęs išpjauti su visa mėsa, bet paskutinę akimirką kažkaip laimingai pasukau ir išsilaisvinau. Kas buvo po to? Susitvarsčiau žaizdą ir toliau traukėme menkes…
Paklaustas, ar žmonos žino apie šiuos nutikimus, žvejys smagiai merkia akį.
– Nelabai… Ir įranga kiek kainuoja, nelabai įsivaizduoja (juokiasi). Bet esmė ne piniguose. Kažkada Baltijos jūroje esu pagavęs menkę, kurios savikaina, sudėjus visas išlaidas, buvo 800 litų … Norvegijoje sutinkame žvejų kone iš viso pasaulio. Ir visiškai nesvarbu, kokios jie tautybės, amžiaus ar socialinio statuso – visų akys dega vienoda aistra. Ten keliauji dėl nuostabios laukinės gamtos, galimybės išvysti kalnus, vandenyną, ten gyvenančius gyvūnus (kartą net pavyko iš arti stebėti orkas) ir, žinoma, dėl azarto.
Šventa indėnų žuvis maskis
Petras Baniulis jau ne vienerius metus draugauja su buvusiu pasvaliečiu, dabar jau ne vienerius metus JAV gyvenančiu Juozu Kizniu bei jo žmona Asta. Kitapus Atlanto esantis bičiulis taip pat užkietėjęs žvejys.
Pernai, rugpjūčio mėnesį, Petras viešėjo pas Čikagos priemiestyje gyvenančius Kiznius ir kartu su jais vyko į Kanadą žvejoti.
– Esu dėkingas Juozui ir Astai už nepaprastai šiltą priėmimą bei galimybę realizuoti seną svajonę – išvysti Kanadą. Mes keliavome į Ontario provincijoje esantį Medžių ežerą, kuriame gaudėme maskius – šventą indėnų žuvį, primenančią lydeką ir turinčią leopardo kailio raštą primenančią odą. Iš Ilinojaus į Kanadą keliavome per Viskonsino ir Minesotos valstijas. Kartu visus 800 mylių galingais visureigiais tempėmės ir laivus. Vietos gamta nuginklavo. Miškai, kalnai ir ežerai, būriai pelikanų bei dangų skrodžiantys baltagalviai jūriniai ereliai ir net rudosios meškos, kurias turėjau progos stebėti iš maždaug 30 metrų atstumo. Nors pastarosiomis gėrėjausi iš laivo, prisipažinsiu, buvo šiek tiek nejauku, žinant, koks stiprus ir galingas yra šis žvėris.
Žvejys pasakoja, kad maskiai gaudomi ant didelių sunkių „mepsų“ (sukrių), todėl jau po dvidešimties minučių pakerta rankas. Pagavus maskį, žvejys turi dvi minutes jį pamatuoti ir nusifotografuoti. Po to žuvį privalu paleisti į ežerą. Priešingu atveju – milžiniškos baudos. Per dieną galima pagauti ne daugiau kaip dvi lydekas, du starkius ir 50 ešerių.
– Didžiausią maskį tą kartą pagavo Juozas Kiznis – 42 colių (108 cm). Maniškis buvo mažesnis – apie metrą. Nedaug trūko, būčiau antrą pagavęs, bet per vėlai pakirtau. Šiaip jau pirmoje žvejyboje pagauti maskį – didelė sėkmė. Čia tas pats, kas Lietuvoje sumedžioti vilką ar elnią gražiais ragais. Yra žmonių, kurie žvejoja ne vienerius metus ir nepagauna. Šiais metais taip pat tikiuosi važiuoti į Kanadą. Mano svajonių žuvis – uotas. Jų yra ir Norvegijoje, bet jei pasisektų pasiekti Aliaską ar Kamčiatką, būtų dar vienos didelės svajonės išsipildymas.
Tikros žuvienės paslaptis
Petras kartu su žmona Dalia užaugino dvi dukras – Eglę ir Miglę. Jos neperėmė tėvo „ligos“, nors, pasitaikius progai, kai grįžta namo, Eglė kartais užmeta meškerę į kieme iškastą tvenkinį.
Petras ne tik ima iš gamtos, bet ja ir rūpinasi. Su bičiuliais renka pinigus ir skiria juos mūsų rajono vandens telkiniams įžuvinti.
Sąžiningas žvejys netoleruoja brakonierių, džiaugiasi dar ministro Mazuronio įteisintomis didelėmis baudomis už nelegalią žvejybą (Petro nuomone, jos galėtų būti dar didesnės), o jei spiningaujant randa tinklus – nedelsiant juos supjausto.
– Kartą netoli Latvijos sienos pagavau keturių kilogramų lydeką. Įleidau namie į tvenkinį, galvojau, bus Kalėdoms. Kai atėjo metas ruošti žuvį – pamačiau, kad ji pilna ikrų. Pagailo. Padariau varinę plokštelę su savo inicialais P. B. ir, pritvirtinęs prie žuvies, paleidau į upę. Tai buvo prieš 10 metų. Neseniai teko girdėti, kad kažkas gyrėsi, jog pagavo žieduotą lydeką…
Keista, nors yra aistringas žvejys, valgyti žuvį Petras nelabai mėgsta (gal todėl, kad jos visuomet yra namuose). Užtat kaip išvirti tikrą žuvienę, gali nesuklysdamas papasakoti net pažadintas vidury nakties.
– Skaniausia žuvienė išeina iš starkio arba jūros vilko. Pirmiausia iš galvų, nugarkaulių ir smulkesnių žuvų (be žiaunų) verdamas nuoviras – sultinys. Tuomet dedami svogūnai. Juos reikia virti tol, kol „išsilydo“ – nelieka nė ženklo. O tada jau bulvės ir visi kiti dalykai, kurie priklauso. Jei žuvienė gaminama lauke, gamoje, būtina virimo pabaigoje į sriubą įdėti rūkstantį nuodėgulį – jis nuskaidrina sriubą, visus nešvarumus nusodina ant puodo dugno. Likus dešimčiai minučių iki virimo pabaigos, dedama žuvies filė. Ir kur bebūtų verdama ši sriuba, proceso pabaigoje būtina įpilti 50 g degtinės – tokia tradicija. Beje – jei žuvienė skaninama grietine, tai ne žuvienė, o bulvienė, – kvatojasi gero ūpo nestokojantis žvejys.
