Darbas apie užkrečiamas ligas lietuvių tautosakoje kraštietei atnešė mokslų daktaro laipsnį

Rugsėjo 27 dieną iš Raubonių kaimo kilusi Asta Skujytė-Razmienė baigė dar vieną svarbų gyvenimo etapą – apgynusi daktaro disertaciją „Užkrečiamų ligų samprata XIX a.–XX a. pirmosios pusės lietuvių folklore“ tapo humanitarinių mokslų daktare. Nors pastarosios dienos jaunajai mokslininkei buvo išties intensyvios ir, kaip pati teigė, nebespėjanti su gyvenimu, vis dėlto Asta surado laiko atsakyti į keletą klausimų apie savo mokslinį darbą bei jį lydėjusius atradimus, susijusius ir su mūsų kraštu. 

– Kodėl savo disertacijai pasirinkai temą apie užkrečiamas ligas lietuvių folklore? 

– Šios temos pasirinkimas turi gana ilgą priešistorę, bet jeigu trumpai – lietuvių liaudies medicina yra vienas iš mane dominančių tyrimo objektų. Kryptingai šioje srityje dirbu nuo bakalauro studijų laikų – baigiamąjį darbą rašiau apie drugio ligos sampratą ir vaizdinius lietuvių tautosakoje. Magistro darbe nagrinėjau erdvių ir ligų santykį lietuvių tautosakoje, tad disertacija yra prieš tai buvusių tyrimų tąsa ir kartu platesnis bei gilesnis žvilgsnis į šį sudėtingą tradicinės bendruomenės pasaulėvokos dėmenį. 

– Ar pavyko surinkti daug medžiagos? 

– Medžiagos surinkti pavyko nemažai, tačiau, deja, ne menkesnė jos dalis rašant disertaciją liko „už borto“. Esminiai tekstai surinkti Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugomame Lietuvių tautosakos rankraštyne. Medžiagą taip pat rinkau Lietuvos istorijos institute bei Lietuvių kalbos institute. 

– Ką naujo, įdomaus pavyko atrasti tyrinėjant pasirinktą temą? 

– Atradimų būta daug ir įvairių, galbūt labiausiai nudžiugino tai, kad pavyko atrasti tekstą, kuriame maras įsivaizduojamas kaip šuo – tai kol kas vienintelis užfiksuotas šios ligos zoomorfinis (t. y. gyvūniškas) pavidalas lietuvių tautosakoje. Dar labiau džiugina, kad tas tekstas, tiksliau, mitologinės sakmės fragmentas, yra iš Pasvalio rajono, 1936 m. užrašytas Rinkūnų (originale rašoma – Rimkūnų) kaime. Galiu netgi pacituoti: „Baudžiavą kaimas ėjo Žadeikių dvaran. Bado metu žmonės valgydavo duoną, maišytą su sėmenų pelais. Spėjama, kad ir maro metu kaimas buvęs, nes pasakojama, kad šuo pauostęs gryčios slenkstį, tuojau visi išmirdavo.“ Šis svarbus fragmentas buvo vienoje iš tarpukariu pildytų Lietuvos žemės vardyno anketų, saugomų Lietuvių kalbos institute. 

– Kas galbūt labiausiai nustebino? 

– Sunku pasakyti. Kai tyrinėji liaudies mediciną, visko tiek prisiskaitai ir prisiklausai, kad sudėtinga kažkuo ir benustebinti (juokiasi). 

– Kas per tuos beveik penkerius metus, kol rengei disertaciją, buvo sunkiausia? 

– Atlaikyti savo pačios kritiką. Išties šie metai tapo itin intensyviu savęs atradimo ir perkūrimo laiku. Maksimalizmas, perfekcionizmas ir savikritika yra pavojinga kombinacija, todėl reikia sau nuolat priminti, kad: pirma, niekada savęs nelygintum su kitais – kiekvienas esame skirtingas. Antra: tai, ką darau, yra maksimalus mano pastangų rezultatas konkrečiu metu. Darbo vietoje net prisilipinau paveikslėlį, kuriame parašyta: „Gera disertacija – tai baigta disertacija. Puiki disertacija – tai publikuota disertacija. Tobula disertacija – nė viena iš paminėtųjų.“ 

– Kokias padarei išvadas apie užkrečiamų ligų sampratą mūsų folklore? 

– Disertacijoje išskyriau 19 ligų, kurios mūsų tautosakoje priskiriamos prie užkrečiamų (arba, liaudiškai tariant, limpamų), ir stengiausi jas identifikuoti, nes tradicinėje medicinoje veikė kiek kiti klasifikaciniai principai nei modernioje. Jeigu liga pavadinama, pavyzdžiui, šiltine (kitaip – karštine), nėra jokios 100 procentų garantijos, kad tai ir yra ta liga. 

Pagrindinė darbo išvada ta, kad lietuvių tautosakoje užkrečiamos ligos buvo suvokiamos kaip savarankiškos būtybės, o kai kurios jų (pavyzdžiui, maras arba cholera) net užėmė aukštą vietą mitologinių būtybių hierarchijoje. Užkrečiamos ligos įsivaizduotos kaip turinčios daugybę pavidalų – tiek gyvūnų, apie kuriuos jau buvo kiek užsiminta, tiek (ir ypač) žmonių. Disertacijoje taip pat stengiausi parodyti, kaip ligos susijusios su žmogaus aplinka, kaip jos iš gyvenamosios erdvės pakraščių patenka į jo kūną ir kaip per įvairius apsaugos būdus žmonės stengiasi jas grąžinti ten, iš kur atėjusios, arba neleisti joms plisti toliau. 

– Ne paslaptis, kad dalis doktorantų taip ir nebaigia studijų dėl vienokių ar kitokių priežasčių, kitiems galbūt pritrūksta motyvacijos. Kas Tave visą šį laiką labiausiai motyvavo? 

– Galbūt mano pačios užsispyrimas, kad vienaip ar kitaip turiu baigti tai, ką pradėjau. Itin motyvaciją kėlė pokalbiai su darbo vadove dr. Daiva Vaitkevičiene, taip pat draugais, kolegomis, artimaisiais, kurie, kai man būdavo sunku, sakydavo, kad tikrai galiu, kad įveiksiu. Taip ir nutiko. 

– Kuo šiuolaikiniam žmogui gali būti įdomus, aktualus tradicinis folkloras? Ar tikrai jis šiandien išgyvena reputacijos krizę? 

– Dabar matomos kitos tradicinio folkloro formos, pagrindine jo sklaidos terpe tapo internetas. Memai, Youtube vaizdeliai su katinukais – tai irgi folkloras, o jauni žmonės yra jo skleidėjai ir pernešėjai. 

Tradicinis folkloras neišgyvena reputacijos krizės, sakyčiau, kad jis, atvirkščiai, įgyja naujas raiškos formas – ar tai būtų sutartinių mokymai, ar seminarai apie vaistinius augalus, ar animuotos liaudiškos dainelės mažiesiems. Vis dėlto viešojoje erdvėje tradicinė kultūra dažniausiai susiaurinama iki vyžų, laidos „Duokim garo“ ar tautinių kostiumų. Tai liūdina, nes mūsų paveldas yra daug daugiau. 

– Folkloras Tau nesvetimas ne tik mokslinėje veikloje, bet ir gyvenime: dainuoji Vilniaus miesto folkloro ansamblyje „Mindrė“. Kas čia atvedė? Ką Tau duoda tokia veikla? 

– Į „Mindrę“ atvedė noras dainuoti – tokia buvo pirminė priežastis. Į chorą nebenorėjau, nes Pasvalio muzikos mokyklos chore jau buvau „atidainavusi“ septynerius metus, tad Vilniaus Kaziuko mugėje pamačiusi ir išgirdusi šį kolektyvą pagalvojau, kodėl gi nepabandžius dainuoti liaudiškų dainų. Taip ir atsiradau pas mindručius. 

Liaudies dainos man yra ne tik būdas pažinti ir pajusti Lietuvą iš kitos pusės (preciziškai mokomės kiekvieno krašto dainavimo subtilybių), bet ir pajusti tą tekstų, melodijų grožį. Jeigu daina visus paveikia ir suskamba, gali ištikti net savotiškos ekstatinės patirtys. 

– Esi sakiusi, kad net ir prieš 100 metų žmones kamavo panašios psichologinės problemos ir ligos kaip dabar. Kokios jos? Ko galime pasimokyti iš anų laikų? 

– Neigiamos emocinės būsenos lietuvius apimdavusios ir seniau, tai nėra vien šių laikų reiškinys, tiesiog mūsų greitas gyvenimo būdas jas, drįsčiau teigti, sustiprina. 1898 m. Jonas Basanavičius savo „Medegoje mūsų tautiškai vaistininkystai“ išskyrė kelias ligas, kurias būtų galima priskirti prie psichologinių sutrikimų: tai ir bulimija (besotis), ir liūdnumas (melancholija), įvairūs priepuoliai, lunatizmas, netgi rožė. 

Tradicinėje kultūroje psichologinių problemų, psichikos sutrikimų turinčiam žmogui taikyti įvairūs gydymo būdai, tačiau neretai jam buvo stengiamasi suteikti ramybę, kad galėtų išsibūti, išsidainuoti, išsirėkti – kartais tiesiog to ir pakakdavo. Tiesiog reikia įsiklausyti į save. Dažnai per visą skubą, aplinkos gaudesį to nebepadarome ir pametame save. 

– Taigi disertacija jau apginta, kas toliau? 

– Ateity – monografija, jau turiu numačiusi kelių tyrimų kryptis, taip pat įvairūs kongresai, stažuotės ir konferencijos. Tačiau pirmiausia labai norisi pailsėti, grįžti prie senų pomėgių (skaitymo, piešimo), skirti kokybiško laiko sau, nes etapo būta ne iš lengvųjų, taigi nesinori imtis naujų darbų gerai nepravėdinus galvos.