– Nelabai save įsivaizduoju kitame darbe, – prisipažįsta Pasvalio senelių namų, oficialiai vadinamo rajono Paslaugų ir užimtumo centro pagyvenusiems ir neįgaliesiems slaugytoja Danutė Domkuvienė, į darbą važinėjanti iš Mikoliškio kaimo.
Iš Šilalės rajono Kaltinėnų miestelio kilusi Danutė jau penkiolikmetė atvyko mokytis Šiaulių medicinos mokykloje:
– O pasiūlė Vilniuje dirbantis pažįstamas gydytojas: „Stok į mediciną“. Jis įžvelgė manyje medikę. Iš tiesų niekuomet nesu suabejojusi ir pasigailėjusi, kad tapau medicinos sesele.
Danutė Šiaulių medicinos mokyklą baigė 1983 metais ir dar ilgai buvo vadinama sesele, tik gerokai vėliau pakeista į slaugytoją:
– Iki šiol močiutės mus vadina sesutėmis ir man tai gražiai skamba. O slaugutėmis šaukdavo sanitares.
Taigi šiandien slaugytojos – kaip ir daugeliui įprastos sesutės.
Kad tai jos tikrasis kelias, Danutė įsitikino jau ligoninėje atlikdama praktiką:
– Labai gerai jaučiuosi, jeigu galiu žmogui padėti. Ne tik suleisti vaistus, bet ir nuraminti, padrąsinti, paguosti, pasakyti komplimentą. Per praktikas man patiko viskas.
Švelni ir maloni slaugytoja išsitaria, jog mokykloje netgi buvusi drovi.
Per trejus metus medicinos mokykloje Danutė baigė vidurinę ir įgijo specialybę:
– Pradžioje taip pat maždaug trejus metus dirbau Šiaulių vaikų infekcinėje ligoninėje. Čia buvo labai nelengva matyti, kaip vaikučiai serga, verkia ir nieko negali pasakyti. Pamaniau, kad gal geriau su suaugusiais ligoniais. Ir todėl persikvalifikavau. Po to dvylika metų dirbau Šiaulių respublikinės ligoninės traumatologiniame skyriuje. Lūžiai, žaizdos, skausmai, atrodo, sunkūs ligoniai, ypač po avarijų. Tačiau išgyja ir išleidžiam namo. Matai savo darbo rezultatą. Retai kokį sulūžusį senuką palydėdavom amžinybėn…
Vėliau Danutė dirbo Pakruojo ligoninės chirurginiame skyriuje, kur darbas irgi patiko. Šiame krašte atsidūrė, kaip pati pavadina, tarsi meilės emigrantė:
– Tik ne visiems pavyksta santuoką išsaugoti…
Sukūrė kitą šeimą, ir nuo 1998- ųjų Danutė Domkuvienė gyvena Mikoliškyje. Čia dirbo vaikų darželio slaugos administratore ir dietiste:
– Šis darbas buvo labiau panašus į buhalteriją, o aš vis tiek svajojau apie gydymo įstaigą.
2008-aisiais staiga mirė Danutės vyras. Be to, sutapo, kad Mikoliškio darželyje jai liko tik pusę etato darbo.
– Tada ir pradėjau ieškoti, kur galėčiau rimčiau įsidarbinti, – Danutė prisiminė, kaip 2010 metais atėjo į Pasvalio senelių namus. – Čia slaugytojos darbas skiriasi nuo ligoninės, kur žmogus pasveiksta, sustiprėja ir išeina. O Senelių namuose mes kartu pasitinkam gyvenimo saulėlydį, nors paprastai apie tai nekalbam.
Slaugytoja pripažįsta, jog Senelių namų gyventojų dažniausiai jau negalima išgydyti, nebent pasiekti laikiną pagerėjimą:
– Ir skauda jau ne tiek dėl susirgimų, kiek dėl pavargimų. Tad turime stengtis, kad mūsų gyventojai gerai jaustųsi. Juk čia ne hospisas, kur žmonės atvažiuoja oriai numirti. O Senelių namuose jie kartais gyvena daug metų. Niekas negali pasakyti, kiek kam liko šioje žemėje…
Tačiau yra žmonių, kuriems labai sunku atsisveikinti su savo namų aplinka.
– O ką daryti, jeigu bejėgis senelis ar neįgalus žmogus savo namuose nebegali apsitarnauti? Labai gerai, kai jis čia atvažiuoja jau nusiteikęs gyventi. Bet žmonės tokie skirtingi, kad nėra net dviejų vienodų, – Danutė Domkuvienė sako, jog ir todėl jos darbe nėra rutinos.
Slaugytoja teigia, kad pirmiausia būtinas atsakomybės jausmas. Manau, čia reikia ir daug kantrybės, ir nuoširdaus pozityvaus nusiteikimo. – Su dirbtinės šypsenos kauke ilgai nepavaikščiosi. Ačiū Dievui, man to ir nereikia, – maloniai šypsosi Danutė.
Ir vis dėlto ši profesija labai moteriška.
– Neteko jokiame kolektyve dirbti su vyru slaugytoju. Medicinos mokykloje – taip pat merginų buveinė. Mokėsi tik keletas felčerių vaikinų, – prisiminė Danutė ir pripažįsta, kad yra daugiau moteriškų ir labiau vyriš- kų profesijų. – Juk moterys paprastai nelenda po mašina remontuoti…
Slaugytoja – ir gera psichologė, netgi filosofiškai žvelgianti į būtį ir laikinumą šiame pasaulyje:
– Žinau ir matau, kad žmogaus būsena beviltiška, ir turiu surasti tinkamų žodžių su juo bendraudama. Per metus amžinybėn palydim apie dešimt šių namų gyventojų. Nors ir negali labai išgyventi, supranti, kad visi iškeliausim, tačiau neįmanoma prie mirties įprasti, visada pagalvoji, o gal ne viską padarei, jog žmogus dar gyventų. Atsisveikinimo akimirkos sunkiausios ir liūdniausios…
Vien Senelių namuose per aštuonerius savo darbo metus Danutė Domkuvienė matė nemažai mirčių:
– Bet čia gyvena ne vien senukai. Juk šis mūsų centras skirtas pagyvenusiems ir neįgaliesiems, kurių yra, tarkim, mano amžiaus. O kai žmogui nebegali padėti, jautiesi tarsi pralaimėtojas. Be to, ir pasvarstom, pagalvojam, kodėl vieni tokio garbaus amžiaus, pavyzdžiui, mūsų buvęs prezidentas dar valdė šalį, o kiti jau prikaustyti prie lovos.
Danutė pastebi, kad dauguma Senelių namų gyventojų labai nori bendrauti, šnekėtis:
– Todėl kalbamės ne tik atskirai, bet ir kartu rengiame pokalbių valandėles apie sveikatą, apie būtinybę judėti, apie nusiteikimą nepasiduoti. Mūsų žmonėms toks bendravimas patinka, jaučiasi tarsi didelėje šeimoje. Vieni gyventojai čia labai greitai pritampa, kitiems reikia laiko.
Iš tiesų šiandien daug informacinio triukšmo, tačiau vis mažiau vidinės harmonijos.
– Nors pasaulis mums atsivėręs ir jau galime palyginti, kokia draugiška aplinka kitose šalyse, kur daugiau šypsenų ir juoko, kur negailima pasakyti komplimentų. Išgirdęs gerą žodį, žmogus tiesiog nušvinta, – slaugytoja įsitikinusi, kad gydo ne tik vaistai. – Jeigu šiandien neatsitiko nieko blogo, jeigu išaušo dar viena graži diena, tai jau irgi gerai.
Danutė pastebi, kaip keičiasi mūsų jaunimas, kuris mato daugiau pasaulio, taip pat ir jos trys dukros bei sūnus.
– Taigi užauginti keturi vaikai, kurie rūpesčių nekėlė, jaučiu tik jų globą. Jau esu močiutė – džiaugiuosi dešimties mėnesių anūku Eidenu, o šiomis dienomis turėčiau sulaukti dar vieno anūkėlio, – šypsosi Danutė Domkuvienė.
Vyriausioji jos dukra Dovilė sukūrė savo darbą Londone, tačiau auginti sūnaus grįžusi į Šiaulius. Dukra Alina gyvena Panevėžyje ir jau tuoj susilauks pirmagimio. Sūnus Vidmantas Londone studijuoja architektūrą, o šešiolikmetė jaunėlė Erika mokosi Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje ir linkusi daugiau prie menų.
– Į tėviškę Kaltinėnuose nuvažiuoju retokai. Mamytė jau mirusi, tad aplankau tik jos kapą, o su tėvuku gyvena sesers šeima. Mano gimtasis miestelis labai pasikeitęs, išgražėjęs, tačiau pasikeitę ir žmonės, kurių beveik nebepažįstu. Juk iš Kaltinėnų išvažiavau būdama penkiolikmetė, – į nostalgija dvelkiančius prisiminimus leidžiasi Danutė.
Ji pastebi, jog metai bėga labai greitai, nespėjo pamatyti, kaip pralėkė tie aštuoneri Senelių namuose:
– Čia turbūt ne laikas bėga, o mes senstam.
Danutė pati vairuoja automobilį, kasdien iš Mikoliškio ir atgal sukaria 52 kilometrus. Tiesa, keturias dienas dirba, o keturios – laisvos.
– Iš darbo vakare grįžtu apie aštuntą devintą valandą, taigi jau nelabai ką nuveiksi. O rytą aštuntą valandą vėl turiu būti darbe, – sako Danutė. – Jeigu kiek ir pavargstu, greitai pailsiu ir vėl viskas gerai. Šiandien mūsų centre gyvena 34 žmonės. Ir kiekvienam reikia pagalbos, dėmesio.
Pastaruoju metu nuolat grėsmingai kalbama apie senstančią visuomenę, apie demografinę krizę, kad apskritai Lietuvoje liks vieni seneliukai.
– Kartais savęs klausiu: „O kas mane prižiūrės?“ Sunkus klausimas. Bet vėl pagalvoju: „Gal kažkaip susidėlios“. Juk ir dabar jaučiu savo vaikų globą, – teigiamai nusiteikusi slaugytoja Danutė Domkuvienė, kuri pati nuoširdžiai rūpinasi vienišais bejėgiais žmonėmis.
