Lapkričio 9-osios „Darbo“ pirmajame puslapyje publikavome trumpą fotoinformaciją „Pasvalietė Londone tapo pasaulio čempione“. Kartu su laikraščio skaitytojais pasidžiaugėme 20-metės pasvalietės, juodo diržo 2 Dan meistrės sporto klubo „Cunamis“ instruktorės Violetos Mickutės triumfu Jungtinės Karalystės sostinėje vykusiame 19-ajame Shotokan karatė pasaulio čempionate. Jame pasvalietė iškovojo aukso medalį kata rungtyje.
Pasaulio čempionė tik savaitgaliais grįžta į namo iš Vilniaus, kur sostinės kolegijos Sveikatos priežiūros fakultete studijuoja dietetiką, tad redakcijoje pokalbio susėdome praėjusį šeštadienį. Beje, tai jau ne pirmas karatė meistrės pristatymas mūsų laikraščio skaitytojams. Beveik prieš trejus metus, 2014-ųjų gruodžio pabaigoje „Darbe“ spausdinome interviu su tuomet dar septyniolikmete pasvaliete „Violeta Mickutė: karatė – mano gyvenimo būdas“.
Puikūs įspūdžiai iš čempionato ir Londono
Šį kartą pokalbį su žaviai besišypsančia pasaulio čempione pradėjome nuo karatė stilių įvairovės. Taigi, kuo Shotokan karatė skiriasi nuo, pavyzdžiui, Kyokushin karatė? „Kitų karatė stilių nesu išbandžiusi. Kyokushin karatė reiškia pilno kontakto kovą, o Shotokan karatė užsiiminėjantys sportininkai daugiau imituoja kovą, nes rungiasi būdami vienas nuo kito per didesnį atstumą, o visi smūgiai kur kas griežčiau kontroliuojami“, – kiek galima suprantamiau aiškino pašnekovė. Shotokan karatė tėvu laikomas japonas Gichin Funakoshi, kuris susistemino karatė veiksmus ir praturtino šio karatė stiliaus arsenalą artimos kovos technika, naujais kojų smūgiais bei parengė sportinių varžybų taisykles. Jis sukūrė 20 Shotokan karatė principų. Iš jų antrasis skelbia, kad karatė niekada nepuola. Šie žodžiai, užrašyti ant G. Funakoshi kapo, atspindi Shotokan karatė stiliaus esmę ir humaniškumą. Shotokan karatė sportininkai savo sugebėjimus varžybose demonstruoja dviejose rungtyse: kumitė – kovodami su varžovu ir kata – demonstruodami įvaldytos technikos elementus, anot pasvalietės, „kovodami su šešėliu“. Londone teisėjai V. Mickutei pasaulio čempionės titulą skyrė, kaip jau minėjome, kata rungtyje. Joje pasvalietė pranoko aštuonias varžoves.
Nors Violeta Shotokan karatė treniruotes lanko nuo aštuonerių metų ir jau turi didelę įvairaus rango varžybų patirtį, tačiau prisipažino, kad labai sunku sutramdyti startinį jaudulį. Ne išimtis buvo ir pasaulio čempionatas Londone. Atsipalaiduoti kiek padėjo pasivaikščiojimas po žymiausias Londono vietas, nes pasvalietė su „Cunami“ klubo treneriais Diana ir Valdemaru Kozlovais bei klubo instruktoriumi Tadu Kozlovu atskrido į Didžiosios Britanijos sostinę likus kelioms dienoms iki čempionato. Jo išvakarėse surengtas seminaras su Shokotan karatė įkūrėjo G. Funakoshi giminaičiu, JAV gyvenančiu 10 Dan meistru Hanshi Kenneth Funakoshi. Po to jaukioje čempionato salėje vyko ritualinė treniruotė. Tai, pasak pašnekovės, taip pat padėjo kiek atsipalaiduoti.
19-ajame Shotokan karatė pasaulio čempionate Londone mūsų šaliai atstovavo tik „Cunami“ klubo instruktorė V. Mickutė. Varžybos tęsėsi tris dienas. Pasvalietė atkreipė dėmesį, kad daug varžovių buvo iš Portugalijos. Kata rungtyje dalyvavusių sportininkių pasirodymą ant tatamio vertino penki teisėjai: keturi šoniniai ir vienas pagrindinis. Lietuviškos pavardės užsieniečiams paprastai būna kietu riešutėliu. Ne išimtis buvo ir šis čempionatas. Jo organizatoriai suklydo užrašydami lietuvės pavardę, vietoj c raidės įrašę n. Tačiau ši klaida greitai buvo ištaisyta. Anot Violetos, neįmanoma žodžiais apibūdinti jausmą, kuris apėmė išgirdus teisėjų verdiktą.
Jungtinės Karalystės sostinėje dvidešimtmetė pasvalietė lankėsi pirmą kartą. Vienas didžiausių Europos miestų, kuriame oficialiais duomenimis gyvena per 8 mln. žmonių, jai paliko puikų įspūdį. „Londone praleidome savaitę laiko, nuėjome 88 kilometrus, iš jų keturis kilometrus Britų muziejuje. Tokį atstumą parodė mobiliajame telefone įdiegta programėlė. Išeidavome aštuntą ryto ir grįždavome pavargę vėlyvą vakarą. Aplankėme Britų, Imperijos karo, Gamtos istorijos muziejus, Nacionalinę galeriją, Tauerio tvirtovę, pasivaikščiojome Tauerio tiltu, vykome prie karalienės rezidencijos – Bekingemo rūmų. Gidu buvo treneris Valdemaras Kozlovas ir puikiai kalbantis angliškai jo sūnus, „Cunami“ instruktorius Tadas“, – pasakojo Violeta.
Ilgas kelias į šlovę – ne rožėmis klotas
Už tai, kad Shokotan karatė tapo gyvenimo būdu, pasvalietė dėkinga savo tėveliams, seseriai Gretai, „Cunami“ klubo treneriams Valdemarui ir Dianai Kozlovams. Pašnekovė minėjo, kad vaikystėje save įsivaizdavo lengvaatlete, nes tam turėjo fizinius duomenis. Kai mokėsi Svalios pagrindinės mokyklos šeštoje klasėje, rankinio treneris pasiūlė ateiti į šios sporto šakos treniruotes. Viliojo ir mergaičių futbolo treniruotės, nes draugės jas lankė. „Tačiau nusprendžiau nemesti kelio dėl takelio, nes jau kelis metus „Cunami“ klube lankiau karatė treniruotes“, – pasakojo pašnekovė.
Visą straipsnį skaitykite 2017-11-14 „Darbe“
