„Muzika – trys skiemenys, šešios raidės. Ir dar daugybė kitų dalykų, kurių neįmanoma aprašyti žodžiais ar parodyti veiksmais. Nes jos reikia klausytis. Sveiki visi, pirmą kartą susirinkę į armonikininkų šventę „Gros armonika vakarą tylų“ Gulbinėnuose. Smagu matyti šitokį būrį muzikantų. O jų suvažiavo nemažai, arti dvidešimties“, – džiaugėsi šventės vedėjos – kultūros namų administratorė Rima Kubiliūnienė ir bibliotekininkė Rima Mačiukienė.
Puikus vasariškas oras Joninių išvakarėse ir šventinė nuotaika priviliojo į šį atokų Krinčino seniūnijos kaimą ne tik didelį armonikininkų, bet ir šio muzikos instrumento klausytojų būrį. Gausiu dalyvių ir žiūrovų būriu pasidžiaugė sveikinimo žodį tarusi Gulbinėnų krašto bendruomenės pirmininkė Danutė Maslauskienė. Tradiciniais ąžuolų vainikais pagerbti į šventę atėję Jonai ir Janinos. Tarp varduvininkų buvo ir vienas armonikininkas – nairietis Jonas Kaziliūnas. Šiltų padėkos žodžių sulaukė armonikininkų šventės sumanytojas ir svarbiausias organizatorius – kaimo kultūros namų vokalinės muzikos vadovas Alfonsas Andrulis. Jis prisipažino, kad idėją, sukviesti į vieną būrį armonikininkus, brandino ilgai. Varžytuvių buvo atsisakyta, nes Joninių išvakarėse norėta paprasčiausiai kartu pasilinksminti.
Nors armonika pamažu užleidžia vietą akordeonui, vis dėlto be šio muzikos instrumento dar sunkiai įsivaizduojamos liaudies šventės, vakaronės. R. Kubiliūnienė priminė susirinkusiesiems, kad armonika, palyginti su smuiku, nesenas muzikos instrumentas – 1822 metais sukurta Berlyne, o 19-ojo šimtmečio viduryje jau buvo žinoma ir Lietuvoje. 1853 metais armoniką mini poetas Antanas Baranauskas. „Labiausiai paplitusios dviejų eilių armonikos. Vienos eilės armonika vadinama konstantinka, o trijų – Peterburgo. Ištempiant ir suglaudžiant abiejų šių tipų armonikų dumples, garsų aukštis kinta“, – aiškino šventės vedėja.
Visą straipsnį skaitykite 2017-06-29 „Darbe“
