– Keturias klases baigiau Sabonių mokykloje ir labai norėjau toliau mokytis, net verkiau, kad neleidžia. Bet reikėjo dirbti. Mes su tėvu vienrankiais rugius kertam, o mama riša. Sunki vaikystė. Dešimties metų jau arkliaisdirbti pradėjau, – prisimena į 91-uosius metus įžengusi sabonietė Anelė Svalbonaitė, kai išsitariame, jog dabar yra vaikų, baisiai nenorinčių eiti į mokyklą.
Jeigu būtų galėjusi siekti mokslo, kokią profesiją svajojo pasirinkti, ką norėjo dirbti.
– Dar nežinojau, kuo gyvenime norėčiau būti, nes pradžios mokykloje man viskas sekėsi, viskas patiko. Ir mokytoja sakydavo, kad turiu gabumų, kad reikia toliau mokytis, – šiandien šypteli senolė, ir tuo netrukus įsitikiname.
Paprašyta pavartyti senų nuotraukų albumų, senoji sabonietė netikėtai prisipažįsta:
– Daug tų nuotraukų. Ir pati fotografuodavau, jaunystėje nusipirkusi fotoaparatą „Liubitel“.
Devyniasdešimtmetė Anelė Svalbonaitė iš stalčiaus traukia ne tik albumus, bet ir senutėlį „Liubitelį“, kuriame dar ir fotojuostelė užsilikusi.
Ši daug kuo besidomėjusi sabonietė turėjo ne vieną akordeoną – išmoko groti pati iš klausos. Mėgo šokti – nuotraukoje pasipuošusi tautiniu kostiumu. Ir chore dainavo.
Išmoko Anelė vaistus suleisti, tad kaimo žmonėms buvo sava daktarytė:
– Švirkštus turėjau išsivirinti, vienkartinių tai nebuvo. Bet nė vieno gydyto saboniečio neužkrėčiau.
Ir šiandien namuose sukasi senas japoniškas „Toshiba“ magnetofonas, kurį kadaise nusipirko už aštuonis
šimtus rublių, pardavusi karvę…
Išskleistas Anelės dailiai išsiuvinėtas sieninis kilimas, kurio viršuje į akį krenta siuvinėti žodžiai: „Moters dalia mylėti ir kentėti“.
– Neteko nei mylėti, nei kentėti. Čia nieko asmeniško. Tik iš brolienės gavau tokį išsipaišyti. Mėgau siuvinėti, mėgau rankdarbius. Taigi ir šį kilimėlį ant sienos išsiuvinėjau, – paaiškina sabonietė, kai grožimės romantišku siužetu – tarp žiedų paskendusia jauna porele…
Visos šios pramogėlės – tarsi šviesos spinduliai tarp sunkiausių kasdienių kaimo darbų.
Anelė Svalbonaitė pasaulį išvydo 1927-ųjų gegužės pradžioje:
– Gimiau Joniškėlio dvaro „budionkoje“, kur gyveno daug kumečių šeimų. Augom septyni vaikai –
dvi seserys ir penki broliai. Už mane buvo jaunesnis tik 1939-aisiais gimęs brolis. Iš visų septynių likau
viena. Ir vienintelė mūsų šeimoje sulaukiau tokio garbaus amžiaus.
Visą straipsnį skaitykite 2017-06-17 „Darbe“
