Sausio 20-ąją, penktadienį, 16 valandą Pasvalio krašto muziejuje – Aidos Garastaitės-Dulkienės kūrybos parodos „Nuo grafikos iki fotografikos“ atidarymas.
Nors Aida prisipažįsta nemėgstanti proginių parodų, nes visi kūrėjai taip daro, tačiau pats gyvenimas sutvarkė, kad paroda bus pristatyta tradiciškai būtent jubiliejaus proga.
Aida ketino savo kūrybą surinkti, apžvelgti anksčiau, bet ir netikėta tėčio netektis viską apvertė:
– Kol buvo tėtis, realiai nesijaučiau suaugusi. Jis buvo tas žmogus, su kuriuo tardavomės, kartu važiuodavom pas sesę, tėtis tarsi prisiimdavo atsakomybę. Ruošėmės gražiai senti, išmintingai atsisveikinti ir natūraliai užgesti, kaip rašoma gražiose knygose. O čia taip staiga viskas nutrūko.
Tėtis Antanas Garastas žuvo per eismo nelaimę…
– Tik dabar pasijutau už seserį vyresnė, pagaliau ir aš turiu kažką nuspręsti. Nors surengti parodą paskatino būtent sesuo. Sakė, kad vis tiek atvažiuos sveikinti, – prisipažįsta Aida.
Jos sesuo Aušra Kavaliauskienė – humanitarinių mokslų (etnologija) daktarė, dirba Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos muziejuje.
– Kuo toliau, tuo giliau suvokiu, kaip svarbu turėti gerą sesę. Ir smagu, kad ji turi du vaikus – Antaną ir Urtę. Taigi sūnus Matas nebus vienas. Be to, sesė laikosi tradicijų ir klausia mano, vyresnės sesers, nuomonės, – šypteli Aida. – O mama tarsi savaime visada šalia ir visada gera…
Kūrybos paroda reikalinga apžvelgti, ką ir kada esi padaręs, atsirinkti esminius darbus. Autorius tiesiog priverstas pagalvoti, ką ir kodėl sukūrė, užbaigti vieną etapą ir pradėti naują.
– Susidėliojau senus savo piešinius ir vėl juos savotiškai atradau. Vien portretai su pasikartojančiu karūnos motyvu, karaliaus įvaizdžiu, – pati nustemba Aida. – Pirmosios mano padarytos fotogramos maždaug prieš tris dešimtmečius. Tuomet nebuvo nei skaitmeninės, nei spalvotos fotografijos. Fotograma – tai ant fotopopieriaus sudėti ir apšviesti daiktai. Dabar jau niekas neįsivaizduoja tokios fototechnikos. Jeigu nebūtų pasikeitusios technologijos, būčiau tęsusi fotogramos meną. Jis turėjo daug galimybių. Todėl į parodą atrinkau keletą fotogramų…
Nuotraukoje: Aida su tėčiu Klaipėdoje, prie jūros.
Asta BITINAITĖ
Visą straipsnį skaitykite 2017-01-14 „Darbe“.
„Pirmosios mano padarytos fotogramos maždaug prieš tris dešimtmečius. Tuomet nebuvo nei skaitmeninės, nei spalvotos fotografijos“ /citata/. Argi?
Truputis aritmetikos: 2017 – 30 = 1987 metai (XX a. devintasis dešimtmetis).
Apie s p a l v o t ą fotografiją: Lietuvos žurnaluose spalvotos fotografijos pradėtos spausdinti apie 1952 metus. Vyresnieji puikiai atsimena, tarkim, žurnalą „Švyturys“: apstu jame buvo spalvotų reprodukcijų (beje, nuo 1991 metų buvo leidžiamas priedas vaikams „Švyturėlis“, kurį redagavo j o n i š k ė l i e t i s V. Misevičius). Nevarginsiu ir nesivarginsiu minėdama spalvotus albumus, pvz., „Lietuvos tapyba“ –1975 m., „Čiurlionis“ – 1977 m., „Lietuvos gobelenas“ – 1982 m. Ir t. t. ir pan. Spalvos buvo išgaunamos „klasikiniu“ chemijos būdu.
Apie s k a i t m e n i n ę fotografiją: 1975 Steve Sasson iš Eastman Kodak sukonstravo pirmą skaitmeninį fotoaparatą, tiksliau, jo prototipą; nuo 1984 metų Canon, Nikon, Fuji, Sony rinkon išleido fotofilmavimo techniką, tiesa, dar analoginę, o nuo 1990 m. – komercinius skaitmeninius aparatus.
Klausiat, ko kabinėjuosi? Tikrai niekam nieko blogo nesakau, tik korespondentės A. Bitinaitės noriu paprašyti didesnio atidumo detalėms, nes tokie netikslumai ir faktų iškraipymai gimdo anekdotų vertus pasakymus, kad „TSRS sekso nebuvo…“. O už šiltą pasakojimą apie menui atsidavusį žmogų – dėkoju. Ta proga p. A. Dulkienei – kuo gausesnio lankytojų ir gerbėjų būrio sausio 20 – ąją!
P. S. Retorinis klausimas: jei, anot pasakojimo herojės, fotograma turėjo daug galimybių, tai kodėl tų galimybių neišnaudoti šiandien, juolab, kad šia technika praktiškai niekas nebesinaudoja? Viskas, kas nauja, yra gerai pamiršta sena!..