Lapkričio penktadienio popietę eiliuoto žodžio mėgėjai rinkosi Nairių kultūros namuose susitikti su mūsų kraštiečiu mokytoju, poetu, vertėju Vitalijumi Šopiu. Vitalijus gimė 1962 metų vasario 5 dieną Vaškuose. 1968–79 m. mokėsi Joniškėlio vidurinėje mokykloje, po to Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos teatro meno fakultete studijavo lietuvių kalbą, literatūrą ir režisūrą. Baigęs studijas, išvyko į Šilutę. Dirbo Juknaičių ir Šilutės 1-ojoje vid. mokyklose, redagavo leidinį „Santara“. Jis – pirmasis po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Šilutės rajono tarybos pirmininkas, vėliau tapo Savivaldybės atstovu spaudai. Vitalijus Šopis pats rašo eiles, sudarė ir redagavo pirmąją Šilutės krašto poezijos antologiją „Dvidešimt ir vienas Šilutės užburtas“ (1996). Tais pačiais metais jis išrinktas „Šilutės poezijos rudens“ laureatu. O 1998 m. išleista knyga „Po skylėtu Prūsijos dangum“ (aut. Vitalijus Šopis, Regina Milukienė) yra tarsi kelionės užrašai, kai jie, būdami studentai, keliavo po Mažąją Lietuvą. Ten, kur kadaise stovėjo Tilžė, kur virė raštingų žmonių gyvenimas. Kelionės dienomis ištisai lijo lietus. Tad jau pirmosios eilutės atspindi lietingosios kelionės įspūdžius: „Skylėtas Prūsijos dangus virš mūsų, o pro skyles vis sunkiasi vanduo“.
Pirmasis susitikimo su poetiškos sielos kraštiečiu akordas – Stasės Jonėnienės vadovaujamo folkloro ansamblio „Gija“ dovanotas romansas –visus nuteikė nuoširdžiam, lyriškam pokalbiui. Jo pradžioje nairiečių svečias papasakojo apie save: apie nueitą kelią, kuriame jis atsiskleidė kaip poetas, vertėjas ir kaip mokytojas.
Pirmąjį savo eilėraštį Vitalijus parašė 1971 metais „Genio“ žurnalui. Anot svečio, pagal „užsakymą“. Nuo to laiko tokio tipo eilėraščių nemėgsta kurti. Rašo tik tada, kai į galvą šauna eiliuotos mintys. Visada skuba užrašyti pirmąsias eilutes – kad mintis nepabėgtų. Susitikime su nairiečiais jis paskaitė pluoštą savo naujausių kūrinių, jautrių eilių apie gimtąjį Kupriškį. Jose atsispindi asmeninių patyrimų, išgyvenimų pėdsakai.
Vitalijus Šopis ir šiandien kuria, rašo, groja gitara bei puikiai dainuoja. Nairių krašto žmonės Vitalijui linkėjo, kad kuo dažniau jį lankytų kūrybinės mintys ir patikino nekantriai lauksią, kad jos greičiau sugultų į naują knygą.
Mūsų svečias mielai atsakė į klausimus, kurie labiausiai domino susitikimo dalyvius.
– Apibūdinkite save kaip vertėją, kaip poetą ir kaip mokytoją?
– Matyt, buvau neblogas mokytojas, jei ir dabar net penkiasdešimtmečiai į mane vis dar kreipiasi „Mokytojau“. Kaip vertėjas aš verčiu tik pjeses pagal teatrų užsakymus, todėl man tai daugiau teatrinė, o ne literatūrinė veikla. Už mane kalba mano tekstai. Ir ką aš galiu pats apie save pasakyti? Juk, norėdams pasirodyt gražiau, galiu ir pameluoti…
– Kas Jums yra kūryba, kaip apibrėžtumėte jos sąvoką?
– Nieko įmantraus čia nėra – tai tik bandymas suprasti save ir tai, kas dedasi aplinkui. Jei pasiseka nors ką suprasti, galima kai ką išreikšti ir rašytu žodžiu.
Lijana VAIVADIENĖ
Visą straipsnį skaitykite 2016-12-06 „Darbe“.
