Pasvalio krašto muziejuje pristatyta pasvaliečio tautodailininko Stasio Motiejūno jubiliejinė medžio darbų paroda – nuo šaukštų, verpsčių, rankšluostinių iki langinių, koplytstulpių, rūpintojėlių, žaismingų „Bitės“, „Sraigės“, „Avelės“, „Papūgų“, „Žuvų“ kompozicijų, o fotografijose – kryžiai, pastatyti Žadeikiuose, Žvirgždėje, Ustukiuose, Pakruojo rajono Balsių kaime, Linkuvoje. Autorius ir siekęs šioje parodoje atskleisti savo kūrybos įvairovę. Todėl darbai įdomūs, nenuobodūs ir dvelkia tikra autentika.
Vėliau Stasys Motiejūnas prisipažins, kad mugėse net ir nebedalyvauja, nes negali žiūrėti, kaip visur užversta kiniškais blizgučiais.
Ši paroda tarsi apvainikuoja autoriaus 60-metį. Gyvenimą, prasidėjusį Sindriūnų tėviškės vienkiemyje, kurio nebėra nė kvapo. Medinių pradinės mokyklos ketvirtoje klasėje Stasys ėmėsi drožinėti nedidelius suvenyrus ir, žinoma, švilpynes. Tik po griaustinio, kai liepos medžio žievė atšoka…
Paskui Vytartų dvare lankė aštuonmetę mokyklą, kur buvo labai gražiai sutvarkyta aplinka, prie Mūšos upės – ir didelis sodas, ir stadionas.
– Daug sportavom, mėgom futbolą, tinklinį, žiemą – stalo tenisą, – prisimena Stasys. – Po to persikėlėm į naująją mokyklą Ustukiuose.
Baigęs aštuonmetę, Stasys Motiejūnas Panevėžyje bandė įstoti į graverio-juvelyro specialybę, tačiau buvo didelis konkursas ir pritrūko balų jį įveikti. Ir įstojo profesinėje mokykloje į dažytojus.
– Vis arčiau meno, – juokiasi Stasys. – Beje, šią profesiją įsigijau su pagyrimu, praktiką atlikau statybų organizacijoje, kuriai vadovavo Juozas Matulis.
Dar prieš kariuomenę Stasys su draugais prisistato į karinį komisariatą ir pareiškia, kad nori būti vairuotojai. Komisariatas išsiunčia į Šiaulius ir po pusmečio jau turi vairuotojo pažymėjimą.
1974-ųjų rudenį aštuoniolikmetis Stasys Motiejūnas pašaukiamas į kariuomenę ir dvejus metus tarnauja Odesoje.
– Kartu tarnavo vaikinas iš Šiaulių rajono, tekintojas, irgi didelis medžio mėgėjas. Abu labai daug konstravom, kūrėm. Jis man padarė didžiulę įtaką. Armijoje išmokau tekinti, o grįžęs pats susikonstravau stakles, – pasakoja Stasys.
Pradėjo nuo rankšluostinių, verpsčių, taigi nuo grynai liaudiško meno. Stasys skaitė daug literatūros, mokėsi iš medžio drožėjo Vytauto Kutkausko. – Aš ir paveikslus tapiau, čia mano mokytojas buvo Virginijus Nudas, kuris tuomet vadovavo Pasvalio tautodailininkams, – prisimena Stasys Motiejūnas.
Tapybą ir drožybą jis suliejo į vieną vietą. Taip gimė iš medžio drožti paveikslai, kurių parodą surengė Šiauliuose, po to – Pasvalio knygyne.
Stasys parodose dalyvauja nuo 1980-ųjų, o jau po dvejų metų buvo priimtas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą.
– Tada ji vadinosi Liaudies meno draugija. Stojant darbus vertindavo Panevėžyje didžiausia meno taryba, – pasakoja Stasys Motiejūnas, kuris pats vėliau trylika metų vadovavo Pasvalio tautodailininkams.
Nuotraukoje: Šį mėnesį 60-metį švenčiantis Stasys Motiejūnas su žmona Janina, dukra Egle ir jos draugu Maksimu
Asta BITINAITĖ
Visą straipsnį skaitykite 2016-05-14 „Darbe“.
