Ar kada pagalvojote, kiek daug magijos gali tilpti tokiame, iš pažiūros neypatingame ir kasdieniame daikte, kaip skarelė?
Firmines skareles dėvi kompanijų, įvairių klubų ir organizacijų atstovai, po kaklu rišasi baikeriai. Tai madingas ir kartu praktiškas aksesuaras, kuriuo galima paslėpti nevykusiai pasiūtos suknelės broką, prie krūtinės pasirišti kūdikį ar paslėpti nuo chemoterapijos nuplikusią galvą…
Apie skarelių istoriją, jų spalvų ir simbolių reikšmę šio mėnesio pradžioje buvo kalbama Pasvalio krašto muziejuje, kur garsi žolininkė Adelė Karaliūnaitė Motinos dienos proga pristatė skarelių parodą „Gėlės mamai“.
Kolekcijoje 675 skarelės
– Per aštuoniolika muziejaus gyvavimo metų dar nesame turėję parodos, kurioje būtų tiek vienos rūšies eksponatų. Tai rekordas! – sakė Krašto muziejaus direktorė Vita Povilionienė. – Smagu ir tai, kad mums visiškai nereikėjo prisidėti prie parodos organizavimo bei ekspozicijos įrengimo – viską padarė Adelė ir jos pagalbininkai.
– Džiaugiuosi dėl šios parodos. Regis užteko vieno žodžio ir idėja tapo kūnu, – susirinkusiesiems kalbėjo Adelė Karaliūnaitė. – Tokia paroda negimsta per vieną dieną. Skarelės mane sudomino vaikystėje. Gal meniškos prigimties, o gal vaikiško smalsumo vedina bažnyčioje vis apžiūrinėdavau priešais sėdinčių močiučių skareles, kurių kas antra buvo vis kitokia. Be to, mano močiutė buvo labai anksti pasiruošusi įkapes ir atėjus vasarai jas vis išnešdavo išvėdinti. Tuomet mums vis aiškino kokia čia skarelė, kaip ją reikia užrišti…
Joniškėlietė prisipažino, jog jos kolekcijoje – 675 skarelės, iš kurių parodai buvo atrinkta pusantro šimto eksponatų.
– Stengiausi ekspoziciją parinkti taip, kad lankytojai galėtų pamatyti, kaip skirtingais laikais, skirtingose tautose ant skarelių buvo vaizduojamos gėlės.
Parodos organizatorė parodė ir brangiausius eksponatus. Tai maža kašmyro vilnos skarelė, kurią Adelės močiutės sesuo po Pirmojo pasaulinio karo parvežė iš Peterburgo. Kita, iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatinga skarelė, atkeliavo iš Karpių dvaro.
– Atrodo, šių daiktų jau seniai neturėjo būti, tačiau jie čia ir pasakoja savo istorijas, – teigia A. Karaliūnaitė.
Viktoras STANISLOVAITIS
Visą straipsnį skaitykite 2016-05-14 „Darbe“.
