– Norėčiau pasiūlyti „deimantų“ nominacijai vieną gerą žmogų – senjorą iš Pasvalio miesto, Statybininkų gatvės. Noriu pabrėžti, kad šios gatvės (ir aplinkinių taip pat) gyventojai yra labai puikūs žmonės, draugiški, visada pasiruošę ištiesti pagalbos ranką. Vienas jų – Juozas Bumblis. Yra čia pagyvenusių, sergančių žmonių, kuriems būna reikalinga vienokia ar kitokia pagalba. Ponas Juozas iš karto atskuba padėti, reikia tik užsiminti. Tai gali paliudyti ne vienas.
Mano tėčiui prieš keliolika metų tapus neįgaliu (aš gyvenu kitame Lietuvos krašte), šis kaimynas tapo dideliu pagalbininku. Juo galima pasitikėti ir patikėti visus reikalus. Jau nekalbu apie tai, koks jis auksinių rankų meistras. Viską pastebi jo rūpestingos akys. Kad ir mūsų namuose – visada pasisiūlo kažką prikalti, įsukti varžtą, nugenėti vaismedžius… Gal atrodo – o kas gi čia tokio. Bet kasdien sąžiningai pasirūpinti svetimu žmogumi – pakurti krosnį, nuvalyti sniegą, nupirkti reikalingą daiktą – manau, tikrai yra garbingas poelgis. Tiesa, visa tai daroma be jokio atlyginimo!
Ponas Juozas nemėgsta sėdėti ir skųstis, ką dažnai galima išgirsti iš senjorų lūpų. Jis yra didelis šiaurietiškojo vaikščiojimo entuziastas, kiekvieną rytą nueinantis keletą kilometrų. Taip pat gimtojo Jurgėnų krašto patriotas (Dirvonų kaimo Ranonių vienkiemio muziejui padovanojęs etnografinių eksponatų).
Galbūt šitas senjoras nėra žinomas daugeliui, nevadovauja kolektyvams, nesuburia minios, bet ir mažesni (ar tikrai mažesni?) darbai turi didelę vertę, – tokį nuoširdų laišką mums atsiuntė ponia Margarita.
Juozas Bumblis kilęs iš Dirvonų kaimo, kur tėviškės sodybą melioracija jau seniai nušlavė. Ir netikėtas sutapimas – Juozas gimęs 1942-ųjų vasario 16 dieną. Nors tuomet Lietuvą buvo okupavę vokiečiai, po to tęsėsi sovietinė okupacija, tačiau iš senelių ir tėvų Juozas nuo vaikystės žinojo, kad yra gimęs ypatingą dieną. O kaip sovietmečiu švęsdavo gimtadienį?
– Nuo 1966 iki 1973-iųjų dirbau buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato mechaninėse dirbtuvėse. Turbūt dar darbo metų pradžioje per gimtadienį bendradarbiai mane pasveikino, pasivaišinome. Bet atsirado, kas nužiūrėjo ir apskundė. Išsikvietęs kombinato direktorius liepia pasiaiškinti, ką šventėm vasario 16-ąją. Paaiškinau, kad tai mano gimimo diena. Direktorius negalėjo patikėti ir liepė parodyti pasą. Pasakiau, kad neturiu pasiėmęs, bet rytoj galiu atnešti. Tuomet direktorius sakė pats pažiūrėsiąs dokumentus. Kitą dieną man pranešė, jog tikrai esu gimęs vasario 16-ąją. Patarė gimtadienį gal geriau perkelti, švęsti ne tą dieną. Matot, kaip tyrinėdavo. Ot buvo santvarka, – prisiminęs šypteli Juozas.
Taip pat netikėtai išsiaiškinam, kad šią vasarą Apolonija ir Juozas Bumbliai švęs savo Auksines vestuves. Jie buvo kaimynai. Nors Juozas gyveno Dirvonų kaime, Apolonija Velykytė – Jurgėnų, tačiau jų sodybas skyrė tik geras kilometras.
Seneliai Bumbliai kilę iš Talkonių, kur likęs sodybos medžių kupstas ir kryželis prie asfalto. Juozo senelis ir dėdė buvo ištremti į Sibirą, o moterims pavyko išsislapstyti…
Asta BITINAITĖ
Visą straipsnį skaitykite 2016-02-13 „Darbe“.
Žinau tą žmogų,nuostabus žmogus,jei butų visi Lietuvoj tokie sąžiningi ,tai tikrai gyvenimas pasikeistu!