Norime to ar ne, tačiau alus nuo amžių buvo neatsiejama šiaurės Lietuvos žmonių gyvenimo, kultūros ir papročių dalis. Tai buvo apeiginis gėrimas, turintis magiškų galių. Krikštynų, vestuvių, laidotuvių alus… Jo pildavo į pirmą pavasarinę vagą, šliūkštelėdavo per šermenis po stalu mirusiam atminti. Jaunoji, atitekėdama į naujus namus, atsinešdavo nuosavą duonos ir alaus raugą. O kur dar „sudėtinis“ sambūrių alus, verdamas iš viso kaimo suneštų grūdų!
Kažkada alaus darymas buvo norma, o užklydusio svečio ar talkininko pavaišinimas šaltu, putojančiu „šnekučiu“ – gero tono ženklas.
Visais laikas būta ir savo amato virtuozų. Dabar tai skambės keistai, tačiau kažkada geras aludaris, savo užsakovo teiraudavosi kokio reikia alaus: „Kad žmonės šoktų?“, „Kad dainuotų?“, „Kad verktų?“ ar „Kad merginos meilios būtų?“…
Lietuviai tikrai turėjo unikalias alaus gamybos ir vartojimo tradicijas. Tiesa, iš viso to liko nedaug. „Vartojimą“ dabar pakeitė „gėrimas“, konkurenciją su didžiaisiais gamintojais atlaikė tik nedaugelis mažųjų aludarių, o ir išlikusiems kelias nėra rožėmis klotas.
Ar lietuviai žino ir mėgsta pasvalietišką „molį“, kuo jis skiriasi nuo to, kurį darė mūsų seneliai ir ar išliks po 100 metų, bandėme išsiaiškinti uždaroje akcinėje bendrovėje „Alsteka“.
Didžiausia Pasvalio krašte
Dauguma mūsų krašte alų darančių žmonių šio amato paslaptis perėmė iš savo tėvų ir senelių. Ne išimtis ir UAB „Alstekos“ direktorius Audrius Gesevičius. Kažkada, kai krikštynoms, vestuvėms ar laidotuvėms reikėjo gero ir skanaus alaus, žmonės pagalbon kvietė Audriaus senelį, Gaižiūnų kaime (Biržų r.) gyvenantį Alfonsą Gesevičių. Paversti miežius putojančiu gėrimu mokėjo ir tėvelis Bronius.
1991 metais oficialiai įteisinus alaus gamybą, šio amato ėmėsi ir Audrius. Pasvalyje buvo įsteigta uždaroji akcinė bendrovė „Žaldokas“, kuriai priklausė keturi vietiniai aludariai: Kripaitis, Ubavičius, Zuoza ir Gesevičius.
1995 metais A. Gesevičius atsiskyrė nuo „Žaldoko“ ir Papyvesių kaime, savo namuose įsteigė individualią įmonę, kuri išaugo iki dabartinės „Alstekos“.
Medinė, suodžiais aprūkusi klėtis, palei sienas sustatyti mediniai kubilai, kuriuose smagiai papsėdamas rūgsta alus – taip dauguma iš mūsų įsivaizduoja vietą, kurioje verdamas naminis alus.
Jei tikitės, kad panašiai atrodo ir didžiausia Pasvalio krašto alaus darykla – teks nusivilti. 1500 kvadratinių metrų plote įsikūrusi gamykla nė iš tolo nepanaši į samanotą bakužę, greičiau į modernią laboratoriją. Erdviose, šiuolaikinėse patalpose dirba 30 žmonių, kurie per metus pagamina 350 tonų pasvalietiško alaus ir giros.
Viktoras STANISLOVAITIS
Visą straipsnį skaitykite 2015-11-28 „Darbe“.
Kiek kainuoja toks straipsnis? O gal reiktu sia istorija rasyt nuo UAB Pasvalio gerimai, kuri bankrotavo, istate daug Pasvalio imoniu ragus? Skolos taip ir liko neapmoketos. o dabar kaip niekur niekur vel tas pats tik kitu pavadinimu atgijo? netgi patalpos tos pacios. tik skolos negrazintos? O kas liecia alu.. pradzioj buvo geresnis. dabar net alum nebekvepia…
aplamai kiek tą alų galima reklamuoti…. kiekvieną kaimo bravoriuką dabar išaukštinate. Nufotografuokite dar alaus „restoranų” klientus…bus gražu pažiūrėt ir pasijuokt ką iš žmonių padaro tas „gėris”…