Iš Manikūnų į Namišius veda bene trys keliai. Vienas – ne pats geriausias, bet įdomiausias – tiesiai per seną gatvinį Velžių kaimą. Retai apie jį išgirstame. Gal todėl, kad sodybų liko vos keletas. Gal žmonės jose tylūs. Senas, nuo amžiaus pasviręs kryžius rymo pakelėje, kur kadaise būta sodybos. Šalia dar vienos… dar… ir dar… Liko tik medžiai. Ir tas kryžius, kurio meistro jau niekas nebeatsimena.
Kryžius kaimo jubiliejui
Šeštadienis, Visų šventųjų išvakarės. Kyburių bažnyčioje aukojamos šv. Mišios už Velžių kaimą, jo žmones, kraštiečius, kunigą Kazimierą Jasėną. Skamba choro „Canticum novum“ giesmės. Gili simbolika – medinę bažnytėlę suprojektavo K. Jasėno amžininkas architektas Vytautas Landsbergis- Žemkalnis, taip pat XIX šimtmečio vaikas. Svarbi diena velžiečiams. Kaime dvi sukaktys – kiekvienai paruošta po ąžuolo paminklą. Juos sukūrė pasvalietis skulptorius Vytautas Jackūnas. Pirmasis – kryžius Velžių kaimui, žinomam jau 460 metų. Jis pasitiks keliautoją nuo Manikūnų pusės. Arba palydės iš kaimo – maldai rankas sudėjęs angelas nebyliai linkės ramybės ir gero kelio. Tokie lietuviški kryžiai apibūdinami kaip „saulėtieji kryžiai“, nes turi saulės-rato simbolį. Baltų kultūroje jis buvo žinomas jau ikikrikščioniškais laikais. Mūsų protėviai neturėjo aiškiai išreikšto saulės dievybės kulto, tačiau dangaus šviesuliams teikė ypatingą reikšmę. Jie lėmė gamtos ir žmogaus būtį, todėl buvo itin svarbūs kaimo žemdirbių gyvenime. Krikščionybės tradicijoje saulė siejama su teisingumu, išganymu.
Gražvydas BALČIŪNAITIS
Visą straipsnį skaitykite 2015-11-17 „Darbe“.
