„Su niekuo nesipyk, nesibark, nepavydėk, neapkalbinėk, neapgaudinėk, daug judėk ir dirbk“, – ilgo gyvenimo recepto „ingredientus“ berte beria garbų 90-mečio jubiliejų spalio 20-ąją minėjusi salotiškė Apolonija Valuntonienė.
Senolė gimė ir užaugo Saločiuose, ūkininkų šeimoje, kartu su dviem seserimis ir broliu. Dabar viena sesuo ir brolis jau mirę, liko judvi su Radviliškyje gyvenančia seserimi Felicija. Jau seniai, beveik prieš trisdešimt metų, Amžinybėn išėjo ir Apolonijos vyras Juozas. „Atšventėm deimantines vestuves, vaikai gražiai pasveikino, o po kelių mėnesių likau viena“, – atsidūsta senolė.
Atkalbinėjimų nepaisė
Valuntonių meilės istorija – tarsi iš melodramos siužeto. – Kartą tėvelių ūkyje surengėm kūlimo talką. Man tuomet buvo per dvidešimtį. Patalkinti atėjo ir mane nusižiūrėjęs Juozas iš Manikūnų. Pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė: „Jei tu, Paliut, už manęs netekėsi, tai man nebus gyvenimo“. Ir tą pačią dieną kuliamoji sunkiai sužalojo Juozo ranką – nutraukė pusę plaštakos. Buvo ruduo, labai šlapia, keliai visur pažliugę. Kad nenukraujuotų, ranką užveržė, o kol arkliuku vargais negalais nugabeno į Biržus pas daktarą, ranka jau buvo pradėjusi gangrenuoti, tad teko ją dar gerokai patrumpinti. Visi galvojo, kad aš už Juozo tikrai nebetekėsiu, daug kas mane ir atkalbinėjo. Bet aš mačiau, kad jis – labai geras žmogus ir, nors penkiolika metų už mane vyresnis, ištekėjau, nepaisydama nei atkalbinėjimų, nei jo negalios…
Zina MAGELINSKIENĖ
Visą straipsnį skaitykite 2015-10-24„Darbe“.
