– Po kojos operacijos jau negaliu gyventi be lazdutės ir be padėjėjos. Ritutė gera, bet ir ją pavaduojančios moterys geros. Visos rūpestingos, suprantančios kito skausmą. Dirbti su senu žmogumi reikia pasišventimo ir kantrybės. Prisipažinsiu, kad aš tokio darbo negalėčiau dirbti. Tai visai kas kita, negu prižiūrėti vaikus, – sako 85 metų tetirvinietė Zita Matuzevičienė, visą gyvenimą Krinčine ir Skrebotiškyje mokiusi pradinių klasių vaikus.
Jai bene trečius metus padeda lankomosios priežiūros darbuotoja Rita Jasėnienė. Ji kasdien ateina, valgyti išverda, ką reikia, patvarko, ir iš parduotuvės nuperka. O savaitgaliais iš Pasvalio atvažiuoja dukra.
Zita Matuzevičienė prisiminė, kaip ji kadaise grįžo gyventi į Tetirvinus, nes senstančiai motinai, kuri mirė sulaukusi 94 metų, jau reikėjo pagalbos. Juk anuomet tokių socialinių darbuotojų tiesiog nebuvo.
– Dabar pas mane ir Ritutė ateina, ir dukra atvažiuoja. Viskas būtų gerai, bet… – senoji mokytoja nutyla. – Anapilis čia pat, o dar norėtųsi pagyventi.
Iš tiesų lauke švietė saulė, buvo vasariškai šilta, tad Zitą Matuzevičienę sutikome dar gausiai žydinčiame darželyje. Žinoma, būna ir bjauresnių, ir niūresnių dienų, tačiau užsuka jaunas žmogus, ir nuotaika pasitaiso.
– Man smagu dirbti, nes žinau, kad aš savo prižiūrimiems seneliams esu labai reikalinga, – per šešiolika šio darbo metų įsitikino Tetirvinuose gyvenanti lankomosios priežiūros darbuotoja Rita Jasėnienė. – Mūsų bendravimas turi būti kupinas abipusio pasitikėjimo, supratimo, kad ir bejėgis vienišas žmogus dar nori patirti gyvenimo džiaugsmo.
Rita pripažįsta, jog šiame darbe reikia turėti ir atjautos, ir žinių, kaip pagelbėti ne tik senam, bet ir ligotam žmogui:
– Aš jau žinau, kas mano lankomą močiutę ar senelį džiugina, kas liūdina, kas pykdo ir erzina. Su seneliais stengiuosi elgtis pagarbiai, bendrauti ramiai. Atleidžiu gal kartais ir ne už visai tinkamą elgesį ar žodį, nes suprantu, kad senas ir ligotas žmogus ne visada viską suvokia, kaip jaunas ir sveikas…
Štai į 94-uosius įžengusią tetirvinietę Apoloniją Gruzdienę lankomosios priežiūros darbuotoja globoja beveik dešimt metų. Pati senolė negali patikėti, kad taip greitai bėga laikas:
– Pas mane Ritutė ateina keturias dienas per savaitę. Pagalba reikalinga. Nors ir vaikštau, bet dažnai galva svaigsta…
– Kad mes abudu tik su lazdom pavaikštom, esam ligų prispausti, – su Rita Jasėniene užsukam pas jos prižiūrimą tetirviniečių porą – Feliciją ir Rimą Samulionius.
Jie negali atsidžiaugti, kad Rita gyvena tame pačiame Tetirvinų kaime, tad lengva prisišaukti – ar vaistų, ar daktaro, ar dar ko prireikia.
– Ko paprašai, Ritutė viską padaro, atneša. Taip visi ir naudojasi jos gerumu. Gal kartais turėtų pasakyti „ne“ ir dėl savo sveikatos. Reikia ir savęs pažiūrėti, – sako Rimas Samulionis. – Ir iš kur tų senelių šitiek priviso! Žinoma, jaunimas išvažiuoja į užsienį, į miestus, o kaime likę tik seneliukai. Ačiū, kas išleido tokius įstatymus, kad vieniši bejėgiai žmonės pagalbos gali sulaukti savo namuose.
Asta BITINAITĖ
Visą straipsnį skaitykite 2015-09-26 „Darbe“.
