Nesuklysime sakydami, kad labiausiai mūsų kraštą garsino pasvalietiškas alus. Nesvarbu, kokia buvo valdžia – aludarių ir jų pagaminto produkto vartotojų čia niekada nestigo. Net sovietmečiu be alaus neapsiėjo nė viena šventė, jubiliejus ar metinis ataskaitinis susirinkimas, šis dieviškas gėrimas tuo metu buvo ir svarbiausia „valiuta“ atsiskaitant su talkininkais. Įdomiausia, kad niekad dėl to nepyko. Tik pasijuokdavo, kad Šiaurės Lietuvos aukštaičiai savo šulinių vandenį naudoja tik alaus gamybai ir prausimuisi.
Pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais atrodė, jog atgimusios tūkstantmetės aludarystės ateityje tik klestės. Juk visi žinojome, kad „alus gerti – sveika“. Šio dieviško gėrimo poveikio žmogaus sveikatai niekas nė nelygino su „kaukolinio“ pilstuko sukeltomis pasekmėmis.
Prieš keliolika metų mūsų rajone buvo 15–17 licencijas turinčių aludarių, gaminusių pasvalietišką alų pardavimui. O kiek tuo metu buvo darančiųjų naminį alų tik savo reikmėms, niekas nė nemėgino suskaičiuoti.
Praėjo, atrodo, nedaug laiko. Ir situacija šiuo metu tokia, kad pasivaišinti tikru pasvalietišku alumi – gan sudėtinga. Mūsų rajone liko tik keletas ištikimiausių smulkiųjų aludarių, o ir jų produkciją iš rinkos baigia išstumti iš Biržų, Pakruojo, Panevėžio rajonuose veikiančių daryklų tiekiamas alus. Pasvalietiško alaus užsigeidusiam svečiui tikrai ne kiekvieną barą gali rekomenduoti…
Kas dėl to kaltas, turbūt geriausiai žino patys aludariai. Todėl mūsų laikraščio korespondentai nutarė apsilankyti kol kas dar veikiančiose pasvalietiško alaus daryklose ir su jų savininkais pasikalbėti apie jų verslo aktualijas.
Atsisakyti šeimos amato neišdrįso
Prie miesto parko įsikūrusio UAB „Dvareliškių alus“ bravoro šeimininkas Tadas Čirvinskas neneigė, kad smulkiesiems aludariams dabar tikrai nelengva. Tačiau reikia kentėti ir dirbti. „Mūsų giminėje kaip geras aludaris garsėjo senelis Jonas. Iš jo žinias ir įrangą perėmė mano tėvas Aloyzas. Galima teigti, kad jis, sukūręs dabartinę bazę, alaus gamybą padarė tikru verslu. Tėčiui prieš septynerius metus mirus, nekilo ranka viską, kas tiek ilgai ir kantriai kurta, sunaikinti. Todėl nusprendžiau pratęsti šeimos tradicijas. Patobulinau įrangą, technologiją, receptūras ir ėmiausi aludarystės.
Edvardas BALČIŪNAS
Visą straipsnį skaitykite 2015-09-12 „Darbe“.
