Meilę Tėvynei grūdino Sibiro šaltis

Laikas bėga, kaip byrantis iš rieškučių smėlis, o artėjanti Gedulo ir Vilties diena kasmet sukelia buvusių tremtinių skausmą, vėl ir vėl viskas atgyja…

Į Nairių kaimo biblioteką atėjusi kaimo šviesuolė, folklorinio ansamblio dainininkė ir pasakotoja, renginių rėmėja Aldona Julijona Aliošaitytė-Radzivonienė dalijosi savo skaudžiais prisiminimais: „Mano tremties istorija prasidėjo 1948 m. gegužės 22 dieną. Tada mus ištrėmė iš Lietuvos, iš Pakruojo rajono, Lygumų valsčiaus, Ramonaičių kaimo…“

Zinos Svilienės ir kt. parengtoje knygelėje „Didysis trėmimas“ rašoma: „1948 metų gegužės 22-oji – vienas didžiausių trėmimų kodiniu pavadinimu „Pavasaris“ („Viesna“). Iš Panevėžio geležinkelio stoties pajudėjo ešelonai, kurie iš gimtinės – Biržų, Pasvalio, Pakruojo, Panevėžio apylinkių kaimų – į svetimą, nežinomą kraštą vežė ūkininkų šeimas: vyrus, moteris, vaikus, senelius. Sunki kelionė truko beveik tris savaites. Trijų ešelonų tremtiniai atsidūrė Buriatijos-Mongolijos ASSR. Ešelono numeris 97913 tremtiniai buvo perduoti Zaigrajevo rajono Verchnije Talcų spec. komendantūrai ir įkurdinti Čelano ir Barūno miškų kirtavietėje. Čelano ir Barūno miško kirtėjų gyvenvietės, per 10-12 km nutolusios nuo Verchnije Talcų kaimo, buvo Cagan Dabano kalnagūbrio priekalniuose, šalia Chalsano kalnų upelio. Į Barūną atitremti 66 žmonės, Čelano gyvenvietėje, buvusio japonų karo belaisvių lagerio barakuose, įkurdinta apie 580 tremtinių“.

Aldona Radzivonienė pasakojo, kad ūkininkavę jos tėveliai turėjo 40 hektarų žemės. Šeimoje augo keturios dukterys. Dvi vyresnės sesutės Felicija ir Stasė jau mokėsi Pakruojo gimnazijoje. Aldutė lankė Aleknaičių pradinę mokyklą. Tada jai buvo devyneri, baigė pirmą klasę. O jauniausiai sesutei Bronei tebuvo tik šešeri metukai.

Tą ankstų gegužės 22-osios rytą pasigirdo garsus beldimas: „Atkroite“, – rėkė už durų. Aldutė su sesute išgąsdintos pabudo. Žiūri – pilna troba kareivių su šautuvais. Tėvelis, lyg stabo ištiktas, mamytė verkia. Sesės irgi raudojo išsigandusios. Tėvelis vis klausinėjo: „Už ką mus vešite į Sibirą? Vaikai maži, o miške nei iš mūsų šeimos, nei iš giminės nieko nėra?“

Kaip vėliau pasakojo tėveliai, tremtinius iš namų dažniausiai kraustė rusų kareiviai. O Aleknaičių pradinės mokyklos mokytojas Rudaminas buvo atvarytas surašyti turto. Ir ačiū Dievui, kad čia pat buvo mokytojas, padėjęs sukišti į maišus šiek tiek mantelės.

Lijana VAIVADIENĖ

Visą straipsnį skaitykite 2015-06-13 „Darbe“