Medicinos darbuotojų dieną gydytoja švenčia savo gimtadienį

Saločių ambulatorijos gydytoja Nijolė Marija Ruibienė su slaugytojomis Edita Šakarniene (kairėje) ir
Jolanta Mašaliene.
Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Saločių ambulatorijos gydytojos Nijolės Marijos Ruibienės 85-oji sukaktis balandžio 27-ąją sutapo su Medicinos darbuotojų diena. Dar prie Smetonos gimė laikinojoje sostinėje, iki dešimties metų vaikystė Kaune ir prabėgo. Vėliau visas gyvenimas – mokslas, studijos, šeima, darbas – Vilniuje.

O sulaukusi 73 metų, 2011-ųjų spalį, gydytoja Nijolė Ruibienė atvyksta gyventi ir dirbti į Saločių ambulatoriją. Ne tik niekada nebuvusi šiame krašte, bet ir apskritai negyvenusi, nedirbusi provincijoje. Avantiūrizmas? – Mūsų gydytoja labai paprasta, rami, mandagi, nesureikšmina savęs. Dirbam be įtampos, be konfliktų, – slaugytoja Edita Šakarnienė prisiminė, kaip ambulatorijoje leidžiant vaistus pacientas nualpo, o gydytoja su humoru nuramino, kad žmonės visur miršta… Žinoma, niekas čia nemirė. Kodėl jau gerokai įkopusi į aštuntą dešimtį, prieš beveik dvylika metų, tuomet vidaus ligų gydytoja Nijolė Ruibienė ryžosi keisti gyvenimą ir iš didmiesčio kraustytis už poros šimtų kilometrų į patį Lietuvos pakraštį? 

– Vilniuje tokio amžiaus medikus jau varo lauk. Ten pakanka jaunų gydytojų. Tiesa, dabar irgi daug išvažiuoja į užsienį. Kolegė savaitraštyje „Lietuvos sveikata“ perskaitė skelbimą, kad Pasvalyje reikia gydytojo. Kitur buvo ieškoma šeimos gydytojų, – vilnietė medikė prisiminė, kaip sudomino kitoks skelbimas, tačiau greitai paaiškėjo, jog ir čia reikia šeimos daktaro. 

Tai sužinojusi, ji jau dėjo telefono ragelį, bet sekretorė suskubo prašyti palaukti ir pradėjo kalbinti vyriausiasis gydytojas Vilius Povilionis… 

Saločių ambulatorijos slaugytojos Jolanta Mašalienė ir Edita Šakarnienė. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Beje, gydytoja Nijolė, atvažiavusi į mūsų kraštą, nematė skirtumo, ar dirbti Pasvalyje, ar Saločiuose: 

– Pirmą kartą atvežė anūkas, nors ir pati automobilį vairuodavau. Saločių ambulatorija gražiai įrengta, ir butas gyventi. Galvojau, kad atvažiavau tik kokiems metams, o štai eina dvylikti. Sūnus sako – nepaeini, ko ten dar dirbi. Iš tiesų slegia, jog nebegaliu įprastai vaikščioti, judėti. Abu klubų ir kelių sąnariai keisti. Artrozė… Labai padaugėjo sąnarių ligų. 

Gal ir dėl aplinkoje naudojamos chemijos, gal ir dėl ilgėjančio amžiaus. 

85 metų gydytoja Nijolė ir kompiuteriu dirba, jei reikia, ir iš anglų kalbos išsiverčia, kiek anksčiau dar važiavo į kursus tobulintis: 

– 1956 metais Vilniuje baigiau Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, turėjom gerą anglų mokytoją. Pradžioje čia mokėmės tik mergaitės, o nuo dešimtos klasės jau buvo pertvarkytos mišrios mokyklos. Mano vyresnis brolis baigė Antano Vienuolio berniukų vidurinę mokyklą. Buvo anglų kalbos dėstytojas. Prieš kelerius metus mirė. Dviese šeimoje ir augom prie Tauro kalno. Tėtis buvo miškininkas ir dirbo Miškų technikume. O mamytė daugiau namuose. 

Nijolė norėjo būti vaikų gydytoja, tačiau į Kauno medicinos institutą nepakliuvo per rusų kalbą, už kurios stojamąjį egzaminą gavo trejetą, nors chemijos, fizikos ir lietuvių žinios įvertintos aukščiausiais pažymiais: 

– Rusų tekste turbūt pridariau klaidų. Pasiūlė studijuoti odontologiją, bet aš nenorėjau. Kauno medicinos mokykloje baigiau akušeriją, gyvenau pas tetą. Privalėjau trejus metus atidirbti. 

Jaunai akušerei darbas Vilniaus klinikose nebuvo prie širdies, ir tie naktiniai budėjimai. Tuomet įsidarbino laborante Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institute. 

– Nuobodu, tad reikia studijuoti. Vilniaus universitete įstojau į mediciną. Stojamąjį reikėjo laikyti jau ne rusų, o anglų egzaminą, – šypteli Nijolė, mėgusi sportuoti, gimnastiką, žaidusi tinklinį, šokusi Universiteto ansamblyje, tačiau po trečio kurso dviese keliavo į Estiją, automobilis vertėsi. – Ir aš susižeidžiau stuburą. Taip baigėsi mano sportas ir šokiai… O šešerių metų studijos buvo įdomios. 

1967-aisiais baigusi medicinos studijas, nauja vidaus ligų gydytoja paskirta į Vilniaus miesto III klinikinę ligoninę, nuo 1997 metų – Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė: 

– Neoficialiai ji buvo vadinama žydų ligonine, nes dirbo daug žydų medikų, vėliau nemažai jų išvyko į Izraelį. 

Nijolės vyras buvo medikas, Vilniaus universiteto dėstytojas, bet ankstokai ji liko našlė. Dar teko rūpintis ir savo, ir vyro tėvais. Visi jie gyveno Vilniuje. Beje, uošviai irgi buvo atvykę iš Kauno. 

– Mano tėvai sulaukė per aštuoniasdešimt metų. Mamytė mirė nuo vėžio, po dviejų savaičių – parkinsono liga sirgęs tėtis, – netektis prisimena gydytoja Nijolė, dirbusi ir Vilniaus poliklinikoje, greitojoje medicinos pagalboje, o prieš atvykstant į Saločius penkerius metus – Karoliniškių poliklinikoje.

Nei sūnūs, nei anūkai į mediciną nepasuko. 

– Vyresnysis sūnus Algimantas Vokietijoje dirba vairuotoju. O jaunesnis Mindaugas baigė ekonomiką, dirbo „Mineraliniuose vandenyse“, tačiau keturiasdešimtmetis mokėsi dainavimo pas Vytautą Juozapaitį ir dainuoja Operos ir baleto teatro chore. Anūkė Eglė Dailės akademijoje baigusi dizainą dirba Vokietijoje, anūkas Mantas – teisininkas, dirba Valstybės saugumo departamente. Proanūkis Dominykas irgi jau vaikšto, – apie savo šeimą pasakoja gydytoja Nijolė. 

Prakalbus apie ilgaamžiškumą ir maistą, ji pašmaikštauja: 

– Mano laikais rijom viską, ką gavom. O sūnus Mindaugas jau keleri metai – veganas ir sako, kad labai gerai jaučiasi. 

Slaugytoja Edita pataria paprasčiau – rytą pradėti dviem stiklinėm drungno vandens… 

Gydytoja Nijolė Ruibienė prisimena pradžioje mūsų krašte buvus ir komiškų situacijų: 

– Atėję pacientai vis sakė geriantys grybelas. Galvoju, ar tai kokie grybeliai ar auga čia ypatingi grybukai. Paklausiau sesučių, o jos paaiškino, jog šiame krašte senesni žmonės taip vadina tabletes… 

„Maniau, kad Saločiuose dirbsiu kokius metus, o štai jau dvylikti eina“, – sako 85-erių gydytoja Nijolė
Marija Ruibienė.
Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Per šitiek darbo metų gydytoja Nijolė pastebi medicinoje daugiau popierizmo, daugiau siuntinėjimo pas siauros srities specialistus ir akivaizdžiai daugiau skiriamų įvairiausių vaistų…

Gal ne vieną stebina, kad dar dirba tokio garbaus amžiaus gydytoja, bet kai prieš gerus metus pasklido žinia, jog Saločiuose kasdien dirbančios daktarės gali nelikti, tuoj susirinko pilna salė susirūpinusių salotiečių: ką daryti staiga sunegalavus senyviems žmonėms, neturintiems galimybės nuvykti į miestą? 

– Ir man dėl judėjimo sunku. Reikia išeiti iš darbo. Gal iki rudens, – tarsteli gydytoja Nijolė Ruibienė.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.