Mūša, Lėvuo ir Pyvesa – pagrindinės mūsų krašto upės. Mūšą dosniai maitina Lėvens ir Pyvesos vandenys, o šias dvi – mažesnės upės ir upeliai. Tačiau upių vientisumas ir natūralus grožis yra sudarkytas užtvankų. Kiek dar metų Pasvalio, Švobiškio ir kituose tvenkiniuose kaupsis dumblas, o migruojančios žuvys negalės įveikti žmogaus sukurtų kliūčių?
Pasvalio vandens malūno istorija – svarbi visam mūsų miestui. Tačiau metams bėgant ir technologijoms tobulėjant vandens jėgą malūne pakeitė dyzeliniai varikliai, bet ir tie po dešimtmečių neatlaikė laiko išbandymų. Užtat užtvanka stovi lyg sena negyjanti žaizda.
Užtvenktoje Lėvens vagoje dėl to kaupiasi dumblas, skursta biologinė įvairovė, aukšto betoninio slenksčio negali įveikti iš Mūšos atplaukusios žuvys. O juk Lėvuo – net 140 kilometrų upė su unikalia savo ekosistema ir buveinėmis yra labai svarbi visai šalies gamtai, ne tik Pasvaliui.
Savo ruožtu ekologai atkreipia dėmesį, kad žmogaus piktadarybėmis gamtai vadinamų senų užtvankų Pasvalio krašte netrūksta. Kad ir ta pati Švobiškio užtvanka – tarsi aklavietė migruojančių žuvų ir kitų organizmų kelyje, upės ekosistemą keičianti į ežero.
Bet ką gi daryti su metų metais gamtai kenkiančiais senais hidrotechnikos statiniais? Šis klausimas pats neišsispręs.
Tačiau prie sprendimų galima prieiti. Reikalingas tiek hidrotechnikos specialistų, tiek kitų ekspertų žodis.
Apleistos užtvankos tarnauja trumpiau
Neseniai Lietuvoje atlikta studija parodė, jog apleistų ir avarinės būklės užtvankų Lietuvoje yra apsčiai. Detaliai ištyrus 203 užtvankas paaiškėjo, jog 37 proc. arba maždaug 2 iš 5 yra blogos ir avarinės būklės. 43 proc. būklė patenkinama, 16 proc. – vidutinė ir vos 1 procento – gera.
Tyrėjai įsitikinę, kad „Užtvankų įvertinimo ekologiniu ir socioekonominiu požiūriu studija“ padeda suprasti, kurios iš užtvankų visuomenei neduoda jokios naudos ir tik kenkia gamtai, todėl geriausias sprendimas yra jas pašalinti sutvarkant upių vagas, o kuriuos statinius vis dėlto dar vertėtų palikti stovėti – tinkamai pertvarkius bei atnaujinus pagal rekomendacijas.
Mat hidrotechnikos specialistai nurodo, kad žemių užtvanka turėtų tarnauti ne mažiau kaip 50 metų, o slenkstinė betono gravitacinė užtvanka turėtų atlaikyti ir 100 metų. Tačiau prasta statinio priežiūra gali gerokai sutrumpinti jo gyvavimo ciklą.
Analizuodami vieną užtvanką po kitos mokslininkai socioekonominę vertę skaičiavo atsižvelgdami į rekreacinės vertės pokytį, potvynių valdymo funkciją, statinio būklę, nekilnojamojo turto vertės pokytį, finansinį naudos ir kaštų santykį.
Ekologinė žala buvo skaičiuojama pagal žuvų rūšių paplitimą, potencialiai tinkamą upės plotą tvenkinio zonoje bei aukščiau tvenkinio, galimus nėgės išteklių nuostolius dėl hidroelektrinės veiklos, galimą ungurių produkcijos praradimą dėl hidroelektrinės turbinų mechaninio poveikio rizikos, skirtingus migruojančių žuvų rūšių ir tvenkinio žuvų išteklius bei įkainius.
Minėtos studijos duomenimis, šalyje yra 1 371 užtvanka. Daugybė iš jų mūsų krašto upėse trūkinėja ir byra, nes seniai pastatytų ir neprižiūrėtų statinių gyvavimo ciklas artėja prie pabaigos.
Išeitį žino tik kas antras
Avarinės būklės užtvankų remontas ir priežiūra – nemaža našta savivaldybių administracijoms, kurių skyriai paprastai yra įpareigoti rūpintis tiek rajono savivaldybei, tiek valstybei priklausančiais hidrotechnikos statiniais.
Paprastiems žmonėms ši problema dažniausiai praslysta pro akis. Esame pernelyg pripratę prie jau dešimtmečius tyvuliuojančių tvenkinių, kurie pakeitė upių atkarpas.
Antai prieš pusantrų metų atliktas tyrimas atskleidė, kad maždaug 3 iš 5 gyventojų yra girdėję, kad užtvankos kenkia gamtai. Tačiau tik kas antras žmogus galėjo pasakyti, kad užtvankas derėtų pašalinti ir taip išlaisvinti upes – atkurti natūralią jų tėkmę.
Sena mūsų krašto užtvankų istorija tarsi užliūliuoja – užmerkiame akis prieš problemą nepripažindami, kad užtvankos žaloja gamtą.
Ar lietuvis iš tiesų myli gamtą?
Gamtininkų teigimu, daro žalą, nes suskaldo vientisą ekosistemą, sutrikdo maistmedžiagių kelią ir dėl to smarkėja upių ir jų priekrančių bioįvairovės nykimas. Ekspertai pripažįsta, kad daugybė Lietuvos upių nėra sveikos. Bet upių sveikata žmonėms menkai rūpi, nors retas lietuvis pasakytų, kad nemėgsta ar nemyli gamtos.
Savo aplinkoje gyventojai yra tiek pripratę prie užtvankų, kad net ir matydami avarinę jų būklę nesusimąsto apie saugumą ir metų metais daromą žalą. Stovinčiame vandenyje kaupiasi sąnašos, nyksta vandens gyvūnijos buveinės, žuvys negali įveikti dirbtinių kliūčių. Apskritai, pastačius užtvanką upės ekosistema ima keistis, virsta tvenkinio ekosistema. Pasikeičia augalija ir gyvūnija, o tokių permainų žala ekosistemai yra didžiulė.
Sovietmečiu itin aktyviai propaguotas upių tiesinimas ir tvenkimas dabar yra vertinamas kaip žmogaus piktadarybė gamtai. Upėms būdinga biologinė įvairovė vandens telkiniuose vis dar mažėja, o dėl uždumblėjimo jie tampa netinkami maudynėms, poilsiui.
