Pasvaliečiams gerai pažįstama gydytoja ir politikė Nijolė Matulienė leidosi į nepamirštamą nuotykį – parašiutu šoko iš trijų kilometrų aukščio. Ekstremalią patirtį gimimo dienos proga dovanojo vaikai Vismantas, Tautvydas ir Žygimantas. Savo ruožtu Nijolė tokią pačią dovaną įteikė ir jaunesniajam Žygimantui, tad į orą mama ir sūnus kilo kartu. „Aš taip norėjau, kad nejutau jokios baimės!“ – stebina moteris. Ryžtingi, o kartais net ir ekstremalūs sprendimai, mano ji, svarbūs tiek karjeroje, tiek asmeniniame gyvenime, tiek laisvalaikiu.
Kai darbe ramu, adrenalino norisi laisvalaikiu
Valandėlei susitikome su Nijole Matuliene jos vadovaujamame kardiologijos kabinete „NV Klinika“, kuriam, beje, jau penkeri metai. Pripažino, kad vaikų dovana nebuvo netikėta – apie skrydį svajojo jau prieš karantiną. Kartu su palaikymo komanda – vyresniojo sūnaus Vismanto šeima ir jaunesniuoju – vyko į Kyviškių aerodromą ir ruošėsi skrydžiui virš sostinės apylinkių. Ar dažnai gydytoja kardiologė gyvenime ieško širdies virpulių? Gal tai – netradicinė širdies ligų profilaktika?
– Kartais esu emocionali (šypsosi). Gal tai ateina ir su amžiumi. Jaunystėje būna vienokie virpuliai, brandoje – jau kitokie… Turiu šūkį: „Viskas bus gerai. Viskas turi būti gerai!“ Dabar kai kuriose gyvenimo srityse esu atsargesnė, bet, jei būdama moteris, viena atsidariau šį kabinetą, vadinasi – esu drąsi. Aišku, padėjo palaikymo komanda – sūnus teisininkas, antrasis prisijungė ir vieną dieną per savaitę klinikoje dirba echoskopuotoju. Dabar turiu ramią darbo vietą. Atėjo toks amžius mano gyvenime… O juk būdavo, kai tenka ligoninėje budėti po trisdešimt keturias valandas. Gal jau gana? Tegul eina jaunesni. Visada turėjau svajonę dirbti ramiai, kabinete. Dabar jau atsiriboju nuo budėjimų, reikia ramiau pagyventi (šypsosi). O kai ramiai dirbi, to ekstrymo norisi gyvenime! – pasakoja Nijolė Matulienė.
Trys kilometrai laisvės
Panašu, kad trauka adrenalinui – šeimos genuose. Štai vyresnysis – giluminio nardymo profesionalas, Nijolė ne kartą lydėjo jį kelionėje į Egiptą ir pati išbandė povandeninį pasaulį. „Bet ten… ne tas. O danguje – laisvė, erdvė! Pajunti tai“, – su šypsena prisimena pašnekovė.
Tiesa, vidurinysis sūnus net mėgino mamą švelniai atkalbėti: „Na, tu čia sugalvojai rizikuoti…“ Bet skrydis praėjo puikiai: „Atrodo, juk vyresnė moteris… Bet net galva nesvaigo. O aš niekada ir neturėjau jokių sveikatos problemų“, – pripažįsta gydytoja.
Tiesa, ją pačią nustebino Žygimanto reakcija: „Pamačiau, koks jaunimas nedrąsus! Jis meditavo, kaupėsi, kryžium ant žemės gulėjo… Ir įspūdžių daug nepasakojo. Gal kad dar jaunas, turi mažiau gyvenimo potyrių? O aš esu tokia ekstremalė!“ Baimės nebuvo – visa nustelbė didžiulis noras pajusti skrydžio laisvę. „Tik nedrįsau sakyti vaikams – na, ką čia mama susigalvojo… Bet paskui jie skrydį padovanojo patys!“ – džiaugiasi ir dėkoja sūnums, ją palaikantiems kiekviename žingsnyje.
Tos kelios akimirkos, kai iššoki iš lėktuvo… Iš šalies Nijolė priminė žmogų-vorą. Laisvas krytis trunka mažiau nei minutę, bet tų sekundžių nesulyginsi su jokia valanda ant žemės. Skrydžio pojūčiui apibūdinti trūksta žodžių ir Nijolė vienareikšmiškai sako – tai reikia pajusti: „Potyris nerealus! Aš nežinau, kodėl daugiau žmonių nebando… Nebent, kas bijo aukščio. Bet koks jausmas!“ – emocingai pasakoja Nijolė, vis dar gyvenanti skrydžio įspūdžiais. Krisdama, ji net skrodė debesis. Tarp jų, dalijasi moteris, – labai žvarbu, primena snieguotą dieną ar krušą. Bijojo tik kad nepamestų akinių ir galvojo, kad kitą kartą tikrai užsidės šalmą. O kai išlendi iš debesijos… be galo gera. Instruktorius tik rodo – žiūrėkit ten, pasisukit į tą pusę! Sklęsdamas ore, pamatai ir kokia graži yra Lietuva – jos ežerai, miškai, upės, laukai, gyvenvietės… Parašiutą išskleidžia pusantro kilometro aukštyje, po to laukia ramus gėrėjimasis. O nusileidimas labai švelnus – instruktoriai tikri profesionalai, lyg niekur nieko minkštai nutūpia ant kojų.
Nijolė nemėgsta poilsinių kelionių, tik pažintines-patirtines. Nieko prieš ir individualias keliones – kai svečiuodavosi pas Tautvydą Norvegijoje, pasiimdavo žemėlapį ir viena leisdavosi į kalnus: „Laisvė. Marti su vaikiukais namuose, sūnus dirba, o aš išeinu. Daug kas stebisi, kaip aš be kompanijos važiuoju į pažintines keliones. Kai dirbi su žmonėmis ir atsikalbi, paskui taip norisi pajusti ryšį su savimi ir gamta“, – atvirauja gydytoja. Lankė Pietų Amerikos šokius, norėtų kopti į kalnų viršūnes. Mėgsta pajudėti ir kasdien. Na, o skrydį tikrai kartos. Svarsto ir apie šuolį nuo tilto su guma…
Svarbu pasiryžti ir gyvenimo skrydžiui
Neįkainojama skrydžio patirtis Nijolei primena ir svarbius gyvenimo pasirinkimus:
– Būtinai reikia išdrįsti, nes nepabandęs, nieko negali pasakyti. Aš pati buvau gana drąsi, kai užverčiau vieną gyvenimo lapą ir kūriau privačią veiklą – viską pakeičiau. Sako, kad gyvenime atsinaujinti patartina kas septynerius metus. Bet nors kartą reikia būtinai… Galbūt tam reikia ir spyrio? Aišku, rizikuoji. Bet rizikuoji ir nieko nekeisdamas. Nėra ko kaltinti, jei niekada nebandei. Reikia turėti svajonę, planą, įdėti daug darbo, noro ir ryžto ją įgyvendinti – tik tai atneša rezultatų. Nes vien laukdamas, nesulauksi nieko, – atvirauja Nijolė, jau ne sykį įgyvendinusi ekstremalius gyvenimo pokyčius ir dėl to nesigailinti.
– Dabar, po tiek laiko, jau galiu įvardinti, o tai ir nėra paslaptis, – mūsų šeimos iširimas. Tai buvo postūmis. Moterys irgi gali susikurti gyvenimą ir nebūti pilkos pelytės. Vyrus reikia palaikyti, kad jie darytų karjerą. Dėl vaikų, dėl šeimos aukotis gali labai daug. Bet kai taip atsitinka… Pajutau postūmį, kad aš taip pat galiu gyventi, – atvirai kalba moteris, užsimindama apie nesėkmingai susiklosčiusį šeimos gyvenimą. Po šio lūžio ji pamažu įgyvendino svajones – įkūrė kliniką, pasuko į politiką ir šiandien visoms moterims linki: „Baikit! Ne gyvenimo pabaiga. Jūs turite gyventi! Būna tragedijų, bet su jomis niekas nesibaigia – jūs turite gyventi.“
