Grįžusi iš Airijos, tikruosius namus rado Pumpėnuose

Rita Tevėlionienė – Pumpėnų kultūros skyriaus kultūrinių veiklų organizatorė. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Rita Tevėlionienė – naujoji Pumpėnų kultūrinių veiklų organizatorė. Miestelio kultūros skyriuje įsidarbino prieš penkis mėnesius, ligtol septyniolika metų praleidusi Airijoje. Buvo kirpėja. Bet tėvynės ilgesys po tiek metų galiausiai privertė grįžti į mamos gimtinę… Ir taip natūraliai susiklostė, kad šiandien ji padeda gaivinti savo miestelį, vienyti žmones ir kurti turtingesnį laisvalaikį. „Jaučiu, kad dirbu gimtinėje“, – šypsosi Rita.

Pritaiko svarbią gyvenimo patirtį – bendrauti ir šypsotis kiekvienam 

Rita Tevėlionienė, prieš tai nedirbusi kultūros srityje, pripažįsta – darbo tikrai daug. Ji dėkinga kolegėms iš Kriklinių, Jurgėnų, Pumpėnų gyventojams, kad padeda įsivažiuoti. „Mane šiltai priėmė“, – sako. Džiaugiasi seniūnijos darbuotojų palaikymu: „Jie visada padės. Jei kokią dieną neateinu, jau susirūpinę skambina – ar kas nutiko? Užeik!“ Daug bendrauja su vietiniais žmonėmis – gilinasi, kas jiems rūpi, kaip čia būdavo anksčiau, kokios tradicijos? 

Artimoje ateityje planuoja dar labiau gilinti žinias, studijuoti. Tiesa, turbūt pačios svarbiausios šioje srityje – bendravimo patirties – ji turi ypač daug. Dirbdama grožio salone Dubline, susidūrė su pačiais įvairiausiais skirtingų kultūrų, tautybių žmonėmis bei su visais turėjo rasti bendrą kalbą. Šią jos savybę pumpėniečiai greitai įvertino. „Mano kraujas jau taip „įpratęs“ – eidama, su kiekvienu žmogumi pasisveikinu, nusišypsau…“ – sako Rita.

Į Pumpėnus ji grįžo prieš porą metų. Iš pradžių darbo neieškojo, pradėjo savanoriauti, dalyvauti talkose, įsiliejo į bendruomenės gyvenimą, yra tarybos narė. Netrukus bendruomenės pirmininkas Arminas Vareika ir kiti pumpėniečiai pasiūlė tapti kultūros namų vadove. 

Pilnatvė – tik namuose 

Septyniolika metų Airijoje… Grįžti į Pumpėnus reikėjo ryžto. Ten išvyko trisdešimt vienerių – viena, neturėdama pažįstamų, tikrąja to žodžio prasme – į niekur. 

Išgirdus, kad Pumpėnų kultūros namuose dirba kirpėja, galbūt kai kuriems žmonėms iš nuostabos kyla antakiai. Bet Rita nebijo drąsių žingsnių. Ir į Airiją išvyko nemokėdama anglų kalbos. Per naktį mokėsi reikalingas frazes ir darbo pokalbyje sužavėjo darbdavį. Užsispyrimas, optimistiškas požiūris ir vidinė tvirtybė. Ko daugiau reikia, kad eitum toliau? 

Rita pripažįsta, kad gyvenant svetimoje šalyje, dvasia vis labiau alko: 

– Savaitgaliais, per šventes ten pats darbymetis. Ir dar praleisti tėvų gimtadieniai. Verkdavau… 

Žinoma, kasdien pripranti, įsivažiuoji į darbų rutiną, sukuri draugų ratą. Rasdavo ir ką įdomaus nuveikti, prisidėdavo prie švenčių rengimo, keliaudavo. „Nėra kampelio, kurio nebūčiau aplankiusi“, – šypsosi. Bet vis stipriau apimdavo jausmas, kad kažko labai trūksta… Tėvynės ilgesys. Nuvalkiota, bet amžinai gyva frazė. Tai ir buvo esminė priežastis grįžti. Gyvenime galų gale pajunti, jog laimę lemia ne finansai, o visai kiti dalykai. 

Emigrantę Ritą į mamos gimtinę grąžino tėvynės ilgesys. O tikrųjų
namų pojūtis – dirbant savo miesteliui.
Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Pirmas žingsnis – įsigijo senelių namus Pumpėnuose. Tiesiog negalėjo leisti, kad jie pranyktų… Ritos mama – iš Pumpėnų kilusi Aldona Tevėlionienė (Žilinskaitė), amžinatilsį tėtis Albinas – iš Panevėžio krašto, Alančių. Ten gyveno ir Rita su dviem vyresnėmis sesėmis. Tačiau nusprendė kurti gyvenimą mamos gimtinėje. Susigrąžino ir šeimos pavardę. „Čia mano namai“, – pripažįsta. 

Jauki aplinka, įdomios veiklos ir draugiški Pumpėnai 

Ką Rita rado, atėjusi į Pumpėnų kultūros namus? Ir ką užsibrėžė nuveikti? 

– Labai norėčiau, kad pasikeistų pati aplinka. Ir ne tik aš – kalbame su Arminu, seniūnija, kultūros centro direktoriumi. Reikia tos tvarkos…

Buvo kažkaip apleista. Į šventę atėję „Bočiai“ džiaugėsi – tokių gražių savo kultūros namų gyvenime net nėra matę. O buvome tik paprasčiausiai sutvarkę, išplovę salę… 

Ritai svarbu stengtis suvienyti, į renginius kviesti visus: bendruomenę, mokyklą, vienuolyną, seniūniją… Anksčiau, pripažįsta, būdavo, – kas sau. 

– Tikrai norisi, kad žmonėms būtų ką veikti. O artėjant Užgavėnėms net neturim savo muzikanto! – pasakoja kultūrinių veiklų organizatorė. Šiandien svarbi užduotis – ir rasti meno vadovą. Ligšiol Pumpėnuose neatsirado tokio žmogaus. „O juk tiek nedaug reikia! Susirenka keturios penkios moterys, važiuoja į kitus kaimus… Ir jau smagu“, – kalba Rita. 

Be abejonės, yra ir kuo džiaugtis. Svarbu palaikyti ir stiprinti tai, kas jau sukurta, išlaikyti esamas šventes ir tradicijas – didžiulį darbą, atliktą Pumpėnų savanorių. „Kad miestelis atgytų!“ – toks pašnekovės moto. Jau ne su vienu pumpėniečiu kalbėdama suprantu – jie tikri savo krašto patriotai. 

Ką jau pavyko nuveikti? Dirbant Ritai, suorganizuota Rudenėlio šventė su „Vario audra“, romansų popietė, advento vakaras, renginys „Istorijos nesuklastosi“, Sausio 13-osios minėjimas, taip pat – sąmoningo kvėpavimo ir judesio užsiėmimai. Mintyse – ir padėkos šventė Pumpėnų žmonėms, nes norisi paminėti kiekvieną, kuriam rūpi savas kraštas.

Daugiau gyvybės gimtiesiems namams 

Lietuvių pamėgtoje Airijoje dirbo visa Ritos šeima. Šiandien ten liko tik dvidešimt penkerių sūnus Arnoldas su drauge iš Argentinos. Jis pasinėręs į informacinių technologijų sritį. Vyriausioji Karolina – anglų kalbos mokytoja Pumpėnų gimnazijoje, rajone veda ir jogos treniruotes. O pagrandukei Andreai dvylika, ji irgi mokosi Pumpėnuose. Grįžusi iš anglakalbės aplinkos, greit „persilaužė“ – mama džiaugiasi, kad šiandien yra antra ar trečia klasėje, mokosi dar ir dailės mokykloje. „Mokslai – jūsų darbas“, – tai Rita visuomet diegė savo vaikams. 

Šiandien Ritos kasdienybė kupina idiliškų šeimos ritualų. Ryte užsuka Karolina, su dukromis papusryčiauja, išgeria kavos. Su vyresniąja susitinka ir pietų, o paskui – vėl į darbus. Greitai namuose bendraus jau ir keturios kartos – Rita namuose prižiūrės garbingo amžiaus mamą. Šalia kartais dūksta ir anūkas… 

Kai Rita rado namus Pumpėnuose, daugelis klausė – ar nebijai? Ji gyvena amžinatilsį Pumpėnų bibliotekininkės Virginijos Čeponienės namuose. Buvo atėjęs kunigas Domingo, pašventino namus. Nors jos nepažinojo, Rita už Virginiją užprašė šventas Mišias. „Ne todėl, kad bijočiau. Tai kiti dalykai… Iš pagarbos jai“, – sako moteris. Buvo užsukę Virginijos artimieji. Pripažino, kad širdyje gera – namuose vėl gyvybė… 

Be to, Rita nuoširdžiai džiaugiasi gražėjančiais, besikeičiančiais Pumpėnais. Net vieną jauną šeimą įkvėpė čia įsigyti namus!

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.