„Mes prisimename, kodėl esame laisvi“… Šie žodžiai daugeliui lietuvių tapo Sausio 13-osios moto. Šiandien jie yra dar reikšmingesni, nes visai netoli Lietuvos už savo tautos, o kartu ir visos Europos laisvę didvyriškai grumiasi broliai ukrainiečiai.
1991-ųjų sausį agresorė Rusija mūsų laisvę bandė sušaudyti, sutraiškyti tankų vikšrais, bet žmonių vienybė, ryžtas ir drąsa buvo stipresni. Atstovėjome, todėl Laisvės gynėjų krauju aplaistyta Sausio 13-oji yra mūsų pergalės prieš brutalią okupanto jėgą diena. Deja, per tuos kelis nuo kruvinojo Sausio įvykių prabėgusius dešimtmečius agresoriai tapo daug žiauresni, piktesni, praradę bet kokį žmogiškumą ir Ukrainos žemėje jau beveik metus tęsiasi žūtbūtinis karas – kasdien, kas valandą, kas minutę… O širdis taip trokšta, kad Ukraina, kur gyvybes jau paaukojo tūkstančiai bebaimių Laisvės gynėjų, kuo greičiau galėtų švęsti savo pergalės dieną.
1991-ųjų sausio 12-osios pavakary į sostinę Vilnių ginti atkurtos Lietuvos nepriklausomybės buvo išvažiavę daugiau kaip pusė tūkstančio Pasvalio krašto žmonių. Susiliejome su iš visos šalies suplūdusiomis miniomis, budėjusiomis prie Parlamento, prie Televizijos bokšto. Nenusakomas ir neįkainojamas vienybės, stiprybės, visai nepažįstamų žmonių artumos jausmas…
Iki vidurnakčio tvyrojusi viltis, kad ginklu pulti dainuojančios minios okupantas gal neišdrįs, labai greit išblėso: išgirdome šūvius, greitosios pagalbos automobilių sirenas, pamatėme nuo Televizijos bokšto vežamus sužeistuosius, sužinojome apie žuvusius Laisvės gynėjus. Sunku dabar pasakyti, ko buvo daugiau – neapykantos agresoriui, širdį draskančių dvejonių: „nejaugi sugrįš gūdus okupacijos laikmetis“, maldų, kad taip neatsitiktų… Bet puikiai menu, kad vienybė ir ryžtas minios nebuvo apleidę nė sekundei. Įsiminė bičiulio ir Sąjūdžio laikų bendražygio Edvardo, su kuriuo prie Parlamento tądien buvo ir paauglys sūnus, žodžiai. Kai kažkas paragino jį su sūnumi eiti į saugesnę vietą, Edvardas atsakė: „Kas bus, tebūnie. Ne tam čia atvažiavome, kad trauktumėmės“…
Stiprų pasididžiavimo Lietuvos žmonėmis jausmą vėl patyriau, kai praėjus kokiai savaitei po Sausio 13-osios įvykių, kartu su Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nare Rasa Juknevičiene nuvykom į sostinės ligoninę aplankyti okupantų tanko vikšrų sunkiai sužalotos pasvalietės Loretos Tručiliauskaitės. Didžiulius skausmus kentusios merginos akys spindėjo jaunatvišku ryžtu ir drąsa, nes jos meilė Tėvynei buvo daug galingesnė už skausmą, už gailestį sau pačiai. Loretai teko patirti ne tik fizines kančias, bet ir itin skaudžią netektį – savo draugės žūtį. Lemtingąją naktį prie Televizijos bokšto pasvalietė budėjo kartu su savo bendradarbe ir bendravarde vilniete Loreta Asanavičiūte. Abi jas pervažiavo tas pats tankas. Deja, Loretai Asanavičiūtei Sausio 13-osios naktis buvo paskutinė…
Dar kartą bebaimę Pasvalio krašto dukrą kalbinau po poros dešimtmečių. Išsigydžiusi sužalojimus, Loreta sukūrė laimingą šeimą, puikiais žmonėmis užaugino dvi atžalas. „Jeigu Lietuvos nepriklausomybei iškiltų pavojus, aš ir vėl eičiau jos ginti, – nedvejodama patikino Loreta. – Juk be kiekvieno mūsų atsakomybės negali būti ir laisvės. Sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto mane ir mano draugus atvedė širdies, proto ir sąžinės balsas, pareigos jausmas. Tada reikėjo rinktis: ar liksime sovietinės imperijos vergais, ar būsime laisvos Lietuvos Respublikos piliečiais. Dėl pastarosios galimybės tikrai buvo verta aukotis“.
Sausio 13-oji man asmeniškai yra įsimintina ir dėl kitos priežasties: tai – vyresniojo mano sūnaus gimtadienis. 1991-ųjų sausį jam suėjo trylika metų. Kaip ir kasmet ruošėmės šventei, nė neįtardami kokie išbandymai tą dieną užklups Lietuvą ir jos žmones. O kai po darganotos, kruvinos, nerimo kupinos sausio nakties iš Vilniaus grįžome namo, vėl užplūdo širdį gaivinantis gerumas: artimi žmonės buvo paruošę ir tiesiai į namus atgabeno karštus pietus…
Nuo to laiko praėjo daug sūnaus gimtadienių, bet brangiausia dovana ne tik jam, bet ir kiekvienam mūsų buvo, yra ir visada bus apginta Lietuvos laisvė.
