Triušių augintoja tikisi, kad Triušio metai šeimai dovanos jaukius nuosavus namus

Maiklas ir Roslana tiki, jog ateinantys Triušio metai jų šeimai bus laimingi. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

2023-ieji – Juodojo vandens triušio metai, tad iki Naujųjų likus kelioms dienoms, išvykome ieškoti ilgaausių. Ir neskubėkite kaltinti, jog šis sumanymas – žurnalistinė klišė. Istorijas pasakoja ne daiktai ar gyvūnai, o juos saugantys ar auginantys žmonės.

Kelias mus atvedė pas Pajiešmenių pakraštyje gyvenančią Roslaną Leščiūtę. Nors žiemą moters narvuose laksto tik aštuoni gražuoliai, atėjus pavasariui jų skaičius išauga keliolika kartų – net iki šimto ilgaausių. 

Angliją iškeitė į Pajiešmenius 

Roslana – Pajiešmenių krašto vaikas. Čia gimė ir augo. Tiesa, tėvams išsikrausčius į Panevėžį, vidurinę mokyklą baigė jau ten. Po jos aštuoniolikmetė mergina, kaip ir dauguma to meto bendraamžių, patraukė laimės ieškoti užsienyje. Beveik dvejus metus, pakviesta ten gyvenančios tetos, Ispanijoje skynė mandarinus, po to persikraustė į Didžiąją Britaniją. 

– Mama išvažiavo dirbti į Angliją, tad pasikvietė ir mane. Dirbau gamykloje, kurioje buvo gaminami įvairūs smulkūs metalo dirbiniai – durų rankenos, varžtai ir panašiai.

Per vienas Kalėdas grįžusi su mama namo aplankyti čia gyvenančios sesers, artimųjų ir pažįstamų, Roslana „susipažino“ su Gičiu. 

Nors dabar narvuose tik keli ilgaausiai, pavasarį jų skaičius padidės iki kelių dešimčių ar net šimto. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

– Tiesą pasakius, pažintimi tai būtų sunku pavadinti. Kartu augome viename kaime, vienoje gatvėje (šypsosi). Jis tuo metu taip pat dirbo Anglijoje. Pažadėjo, kad po švenčių, kai grįšime į darbus, jis man paskambins. Tuomet atrodė, kad jis juokauja. Bet grįžus jis iš tiesų man paskambino. Nuo to karto mes jau penkiolika metų kartu, – prisimena pajiešmenietė. 

Netrukus porai gimė sūnus Natas. Būtent jo atsiradimas privertė jaunus žmones persvarstyti savo prioritetus. 

– Dirbant ten visu etatu, vaiką realiai gali matyti tik savaitgaliais. Norint daugiau būti kartu, turi keisti darbą. Viską pasvėrę nusprendėme grįžti į Lietuvą. Taip sutapo, kad Pajiešmeniuose buvo nebrangiai parduodama sodyba, tad grįžome į tėviškę, nusipirkome ją ir vietoj senos rąstinės bakužės ėmėme statyti naują namą. 

Grįžimas namo nebuvo į nežinią. Tuo metu Pasvalyje ir Panevėžyje pora turėjo parduotuvę, kurioje prekiavo angliškomis prekėmis. Įvedus eurą ir pakilus kainoms, ši prekyba pasidarė nuostolinga, todėl jos buvo atsisakyta. 

Natui sausio mėnesį sukaks keturiolika. Berniukas mokosi Krinčino mokykloje ir, kaip pasakoja mama, yra meninės prigimties vaikas, mėgstantis piešti bei svajoti. 

Lietuvoje gimusiam antrajam sūnui Maiklui dabar septyneri. Roslana džiaugiasi, kad vidurinėliui gerai sekasi mokslai, ypač matematika. 

Prieš dvejus metus šeimai gimė dukra Vanesa. Aplink pagrandukę dabar sukasi visas moters pasaulis. 

Gitis dirba savo įkurtoje mažojoje bendrijoje „Gitis veža“, kuri užsiima siuntinių, prekių gabenimu iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją.

– Anksčiau veždavo ir žmones, tačiau po „Brexito“ to nebedaro. Tris savaites būna išvykęs, vieną ilsisi. 

Roslana džiaugiasi, jog Gitis – nagingas vyras. Įrengė pirtį, daug jėgų atiduoda būsimam šeimos namui. Tą dieną, kai lankėmės Pajiešmeniuose, Gitis buvo užsiėmęs naujojo būsto apdaila. 

– Dabar visi gyvename netoliese esančiame bute, bet labai tikimės, jog iki vasaros galėsime persikelti. 

Hektaras lazdynų 

Tarpukario Lietuvos ekonomika ir pati šalis nemaža dalimi sustiprėjo todėl, kad į ją buvo „įlietos“ užsienyje musų emigrantų uždirbtos lėšos. Nuolatiniai mūsų skaitytojai neleis sumeluoti – esame rašę ne apie vieną jauną žmogų, kuris grįžęs į tėviškę neleidžia žemei dirvonuoti. Vienintelis skirtumas nuo tarpukario galbūt tas, kad dabar javus, linus ir runkelius keičia visiškai kitos, dažnai net egzotinės kultūros.

Štai ir prie Roslanos ir Gičio namų – lazdynų plantacija. Nei daug, nei mažai – beveik hektaras. 

– Čia Gičio sumanymas. Ištyrę žemės sudėtį išsiaiškinome, jog ji labai palanki lazdynams. Lietuvoje juos nedaug kas augina, tad pagalvojome – kodėl ne? Vyras važiavo į seminarus, daug informacijos rinko internete. Kaip auginti, tręšti, saugoti nuo ligų. Jis čia viską sodino ir prižiūri. Kam to reikia? Kad seni galėtume susikibę vaikščioti po lazdynų giraitę (juokiasi). 

Šiemet, anot moters, klimatas buvo palankus lazdynams, tad po trejų metų buvo nuskintas pirmas didesnis derlius – maždaug 100 kilogramų riešutų. 

– Visą derlių išdalinome kaimynams, draugams ir giminėms. Į turgų nebebuvo ko vežti. 

Pora tikisi, kad po poros metų lazdynai visiškai subręs ir tada derlius bus dar didesnis.

Triušių „tvirtovė“ 

Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Tikriausia nesuklysiu pasakęs, jog daugelis iš mūsų, kurių vaikystė prabėgo kaime, vienu ar kitu gyvenimo momentu esame auginę triušius. 

Ilgaausiai lakstė ir Roslanos tėvų, ir senelių tvartuose. 

– Grįžus į Lietuvą kilo mintis pradėti auginti triušius. Vietos yra, žolės – per akis. Taip ir pradėjom. Iš pradžių buvo kelios būdos, vėliau vyras pastatė šią triušių „tvirtovę“, – pasakoja Roslana, vedžiodama po erdvią triušidę. 

Joje šiuo metu aštuoni veislei palikti patinai ir patelės. 

– Vasaros pradžioje jų jau bus netoli šimto. Didelių ir mažiukų. Tada pats gražumas ir smagumas! 

Čia net yra krosnis, kuri užkuriama tada, jei triušiukai gimsta ankstyvą šaltą pavasarį. Negali ginčytis – labai komfortiška „tvirtovė“. 

Pajiešmenietė yra auginusi ir prancūzų, ir belgų milžinų, ir kiškinių veislių triušius, tačiau patys mieliausi – „Rex tri color“. 

– Jie gali būti visokių spalvų, bet tradicinis variantas – balta su rudomis ir pilkomis dėmėmis. Jie meilaus charakterio, švelnaus blizgančio kailio. 

Ne vieną valandą su savo augintiniais praleidžianti Roslana gali daug ir ilgai pasakoti apie ilgaausius. 

– Šita – tikra mamytė. Nieko prie savęs neprisileidžia, tik mane. Turėjom kitą patelę, tai toji buvo kaip katinas. Būdavo, paleidi iš narvo, tai glaustosi, sekioja iš paskos, prašo pilvuką paglostyti. Kita vertus, jie – protingi padarai – skiria savą nuo svetimo. Apskritai, svetimų žmonių triušiai vengia. Pyksta, trepsi kojomis nepatenkinti. O kartą ateinu ryte ir netikiu savo akimis – nebėra mažų, visiškai nesenai atvestų triušiukų. Iš vakaro buvo, o dabar nė kvapo. Geriau apžiūrėjus narve radau skylę. Pasirodo, mažieji neklaužados naktį „emigravo“ pas kitą triušę, kuri taip pat turėjo mažų vaikelių. Kas įdomiausia, kad toji svetimus triušiukus priėmė kaip savus. Visas pulkas – gal koks šešiolika – gulėjo ir šildėsi vienoje gūžtoje. 

Beje, triušių auginimas ne toks ir paprastas amatas.

– Reikia šerti, valyti, rūpintis pašaru. Ir čia esu be galo dėkinga vyro broliui Ovidijui už pagalbą. Be to, ne mažiau svarbu ir ligų profilaktika, skiepai, dezinfekcija ir t. t. 

Įdomesnių spalvų triušių moteris ieško specializuotose jų parodose. Ir dabar laukia pavasario, kad parsivežtų „marmurinio“ atspalvio gražuolį. 

– Jei triušis veislinis, jei su visais kilmės dokumentais, gali kainuoti ir šimtą eurų. Beje, patinai brangesni už pateles. 

Roslana tikina, kad kiekvienas jos augintinis turi savitą charakterį. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Augintinių kailius pora utilizuoja. Kaip sako Roslana, jie per smulkūs augintojai, kad domintų supirkėjus. O dietinę mėsą mėgsta ir vertina visa šeima. Beje, gardžiausiai ją ruošia Gitis – parą laiko vyno marinate, po to – rūko. 

Roslana glaudžia prie savęs juodą gražuoli ir tikisi, jog naujais triušio metais išsipildys pagrindinė jų šeimos svajonė – persikraustyti visiems į naujus namus. 

To nuoširdžiai linkime ir mes.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.