Rudeniškai apniukusią popietę lankėmės Diliauskuose. Čia mūsų laukė kepamų senoviškų žagarėlių kvapas ir saulėta Gražinos Paliulienės šypsena. Jau trisdešimt penkerius metus ši moteris-vijurkas dirba Diliauskų kultūros skyriuje, yra ilgametė Atžalyno bendruomenės pirmininkė, tikras energijos užtaisas ir šio krašto siela. Susėdusios prie puodelio Pyvesos pakrantėse surinktų žolelių arbatos, išsišnekėjome apie viską. Neįkainojamą ryšį su krašto žmonėmis, tarmišką poeziją ir gyvenimo prozą, prisiminimų skonį…
Diliauskuose – svarbiausi gyvenimo darbai
Kiek kampų Gražina Paliulienė savo rankomis „laiko“, sunku ir suskaičiuoti. Su ja kalbant, negali nesistebėti – iš kur ta kunkuliuojanti energija?
– O koks gi močiutės darbas? Duotis laukais! – nusijuokia pašnekovė.
Humoras – ypatingas Gražinos charakterio bruožas. Su ja, žinai, – gali ir nuoširdžiai išsiverkti, ir išsijuokti… Todėl kaimo žmonėms ir gera čia ateiti.
– Viskas vienoje vietoje – ir kultūros namai, ir bendruomenė, ir net mūsų bendra virtuvė… O rūsyje skamba rokenrolas, repetuoja grupė „Discovers“ (gitaristas Raimondas Pilys – kilęs iš Diliauskų. – aut. past.) Mes čia gyvename.
O ir namie niekur skubėti nereikia, ir niekas nebamba (šypsosi). Mano Viktoras – šiuolaikiškas žmogus. Supranta, kad reikia ir tylos… Kad ir tyloje galime susikalbėti, – atviravo moteris. – Be to, mes čia nieko nelaikome darbu. Darau tai, kas man patinka. Ir labai gerai jaučiuosi…
O po darbų moteris kasdien bendrauja, susiskambina su vaikais, dievina laiką su vaikaičiais. Nors kraujo anūkų turi keturis, bet gyvenimas lėmė, kad laiko save dešimties močiute. Drauge su jais – ir į keliones, ir kebabų važiuoja.
Na, o šįmet Gražina parengė net… dešimt projektų. Moteris jautriai pripažino, kad tokia veiklų gausa padeda atsitraukti, nukreipti mintis. Ypač po mamytės netekties, kurią lydėjo ir pačią užklupusi liga. Akimirkai susigraudino, prisiminusi sunkų laiką…
Prakalbome apie šeimą. Gražina Keršytė gimė Vaškuose – tai ir jos mamos gimtinė. „Magelinskų liepa išaugino dešimt vaikų, viena jų buvo mano mamytė“, – pasakojo. Vaškuose ir pati baigė mokyklą, o 1987 metais įsidarbino Diliauskų kultūros namuose, yra diplomuota renginių režisierė. Čia pluša ligšiol – yra Diliauskų skyriaus kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė, vadovauja šou grupei „Bobos“, taip pat yra pirmininkė Atžalyno bendruomenės, kuri kitais metais minės jau dvidešimtmetį.
– Laikau save vietine. Juk čia – ir visi didieji mano gyvenimo įvykiai, – sakė pašnekovė.
„Viskas įmanoma, reikia tik turėti didelių norų“
Gražinai dirbant Diliauskų kultūros namuose, sukurta daug gražių tradicijų.
Kitąmet vyks jau penkiolikti „Naktiniai skaitymai prie Pyvesos“. „Tai – mano kūdikis“, – džiaugiasi režisierė. Katile verdama vietos žolelių arbata, maudynės paryčiui, gyva muzika ir visą naktį skambančios eilės… Sykį pamatęs, šios poetinės misterijos nepamirši visą gyvenimą. Gražina priminė ir pirmąjį Atžalyno kaimo literatų poezijos almanachą „Išsilukštenimai“ (2002 m.), sudarytą šviesios atminties Konstancijos Vinkelienės, puoštą Leonoros Stravinskienės iliustracijomis.
Gražina renka krašto žmonių kūrybą, atsiminimus. Yra nemažai sukaupusi, norėtų ir knygelių išleisti. Be to, kuria ir pati – tarmiškai! Vienu trumpu humoristiniu eilėraščiu, prisodrintu močiutės šnekoje girdėtų senųjų tarmybių, ir su „Darbo“ skaitytojais pasidalinsime… „Apsiviolko aš spadnyčio ir šėjo šluot ulyčios, / Kvietkė da nepasodėnt, nėr ratonka, nėr kor dėngt. / Koščiko pasiimio kiauro, viedrų niekor neberand, / Zupės reik išvirt šeimynai, nėr petelnes unt luntynos. / Stals gryčios vidury, o zuslans patvory, / Ni videlčė nesudėti, baik to, bob, raganėt.“
Taip pat tradicinės: regioninė vokalinių ansamblių šventė „Lakštingalų vakaras“ ir Tautiškos giesmės giedojimas liepos 6-ąją, humoro šventė „Griūk iš juoko“, vaikų ir jaunimo šokių festivalis „Batukai smailianosiukai“, respublikinė suaugusiųjų šokių kolektyvų šventė „Klumpynė“. Senųjų metų palydėjimas, eglutė vaikams, kalėdinės edukacijos… Be to, šįmet pirmąsyk surengtas regioninis jaunimo šokių festivalis „Ačiū, kad kalbate šokio kalba“.
O kur dar bendruomenės ateities planai. „Galvojame apie savo žmones – ko jiems reikia?“ – šis klausimas ir motyvuoja Gražiną kurti naujus projektus. Štai kieme jau galite matyti būsimos savitarnos skalbyklos pamatus! Ją įkvėpė užsienyje matyta geroji patirtis, o poreikis yra ir pas mus. Skalbyklą atidaryti ir darbo vietą sukurti planuojama kitais metais. „Viskas įmanoma, reikia tik turėti didelių norų“, – tvirtai sako bendruomenės lyderė.
Žinoma, besikeičiantys laikai atneša ir savo iššūkių. Kartais atrodo, kad dabar žmonėms nebereikia nieko – užtenka to, ką mato feisbuke. Bet bendruomenėje visada yra labai aktyvių žmonių – žinai, kad padės, ateis į talką, sugrėbs lapus, palaikys, siūlys…
– Gali drąsiai kristi, nes žinai, kad už tavęs stovi tavo žmonės – sugaus, – dėkinga Gražina.
Močiutės žagarėlių skonis – ir Lietuvai
Gražinos močiutė Karolina Vatkevičienė kartu su kaimyne buvo šio krašto gaspadinės. Iš jų, iš prisiminimų apie jų ruoštus valgius – ir užuomazga žagarėlių, kuriuos šiandien yra ragavęs kone visas Pasvalio (ir ne tik) rajonas. Jau kelerius metus bendruomenė rengia edukacijas, supažindina vaikus ir suaugusius su tradiciniu forminių ir paprastų žagarėlių ruošimo būdu. Gražinai talkina kolegės Kristina Šienauskienė, Danutė Strekienė, Gražina Dulienė.
„Kokie skanūs jie buvo…“ – Gražiną močiutės žagarėlių skonis ligšiol įkvepia. O ir formelės, su kuriomis Atžalyno bendruomenės moterys žagarėlius kepa, – mena kelias kartas į praeitį. Tai – kaimo močiučių, promočiučių paveldas. Apie šį skanėstą šiandien jau žino ir visa Lietuva – lapkričio pradžioje G. Paliulienė, vilkėdama saulėtai geltoną Atžalyno bendruomenės šeimininkės prijuostę, filmavosi televizijos laidoje „Beatos virtuvė“. Jaudulio, pripažįsta, buvo tikrai nemažai…
Pašnekovė atskleidė, kad vienos edukacijos žagarėlių „partijai“ (pilnai geldai) paruošti reikia net… keturiolikos butelių aliejaus! Kad šis brangus geras nenueitų niekais, moterys sugalvojo tvarų sprendimą – iš panaudoto aliejaus gaminti natūralias žvakes. Tereikia stiklainėlių, vatos, eterinių aliejų, o papuošti – kankorėžių, džiovintų gėlių… Panašu, bus dar viena edukacija! Nuo žagarėlių iki žvakių – puikus žiedinės ekonomikos ir taupumo pavyzdys.
Mūsų paveldą bendruomenė garsina ir tapusi Kupiškio, Zarasų-Visagino ir Pasvalio turizmo klasterio „Neatrastas turizmas“ dalimi. Kartu – ir Namišių bei Raubonių kaimo bendruomenės bei malūnas-karšykla-verpykla, kur galima užsisakyti unikalių, mūsų krašto tradicijas atskleidžiančių edukacijų – čia plūsta lankytojai iš visos šalies.
Atiduoti dūšią
Atžalyno kaimo bendruomenė vienija vienuolika kaimų: Papyvesius, Diliauskus, Girniūnus, Adampolį, Maliūpius, Mineikiškį (viensėdis, jau išbrauktas iš registro), Ragujus, Maskoliškį, Šikšneliškius, Kurkliškius, Kiemelius. Atžalyno bendruomenės parke galima prisėsti ant visus juos įamžinančių suoliukų. 2017 metais Gražinos iniciatyva surengtas pirmasis kraštiečių susitikimas. Po šiai dienai pildoma stilizuota medinė atminimo lenta (primenanti Pyvesos upę, palei kurią ir išsidėstę kaimai). Čia savo vardą įrašo šiam krašte gyvenę žmonės. Tarp jų – Virginijus Nudas (Papyvesiai), Rimas Želvys (Maskoliškis) ir daug kitų žymių rajono asmenybių. Norėtų įamžinti ir kraštiečio lakūno Eugenijaus Malinausko, vietinių vadinamo Augiu, atminimą. Galbūt įrengti jo vardo alėją…
Šiandien bendruomenėje – šimtas šešiasdešimt narių. Daliai jų būti aktyviems jau neleidžia sveikata. Tačiau pirmininkė stengiasi įtraukti kiekvieną – sudarė galimybes savo balsą perleisti kaimynui ir taip prisidėti prie bendrų sprendimų. Per šventes aplanko su lauknešėliu. Viena diliauskietė sykį susigraudino: „Šešiasdešimt penkerių metų sulaukiau, o pas mane pirmąkart atėjo Kalėdų Senelis…“
Klausiu Gražinos – kur yra išties bendraujančios bendruomenės paslaptis?
– Būti atviram. Nevaidinti. Palepinti žmones. Atiduoti dūšią – juk su šiais žmonėmis gyveni. Ir jie atsidėkos tau, nustebins tave šimteropai. Savo laiku, darbais, dėmesiu…
