Pasaulio vicečempionas treniruojasi net lipdamas namo laiptais

Amelija, Natas ir Augustė – pagrindiniai bei svarbiausi Lietuvos ugniagesių garbę Europos ir pasaulio čempionatuose ginančio Karolio Gražinio palaikytojai.

– Ar baisu, kai jis išvažiuoja į darbą? Žinoma. O dar kai žinai, jog ne ramiai miega, o išvykęs į kokį didelį gaisrą… Nerimą jaučiu nuolat, juk niekada negali būti tikra, jog viskas bus gerai, – atvirai prisipažįsta Augustė Gražinė. Jos vyras, Panevėžyje ugniagesiu gelbėtoju dirbantis pasvalietis Karolis Gražinis, šią savaitę grįžo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur Solt Leik Sičio mieste vykusiame Stipriausio ugniagesio gelbėtojo pasaulio čempionate kartu su Lietuvos rinktine iškovojo antrąją vietą.

Ugniagesiai taip pat verkia 

Karolis gimė Pasvalyje. Keleriems metams šeima buvo išsikrausčiusi į sostinę, bet vėliau grįžo atgal ir gražiausi būsimo ugniagesio metai prabėgo Ramiojoje gatvėje, name, kurį visi vietiniai žino kaip „namą virš knygyno“.

– Baigiau Petro Vileišio gimnaziją ir bandžiau eiti tėvo pėdomis – studijuoti statybą. Bet man „nelipo“. Gavau traumą, pasiėmiau akademines atostogas, gydžiausi. Kaip tik tuo metu sulaukiau pasiūlymo eiti mokytis į ugniagesių mokyklą. Kaip ir visi berniukai, žavėjausi šia specialybe. Vaikystėje, išgirdę sirenas, bėgdavome žiūrėti, kaip gesinami gaisrai. Vaiko akimis tai buvo labai gražus vaizdas, tačiau tikras suvokimas, su kuo susiduria šios profesijos žmonės, atėjo tik ugniagesių mokykloje, – tikina Karolis. 

Šiemet bus dvylikti metai, kai pasvalietis gelbėja žmones ir jų turtą. Per tuos metus būta įvairių situacijų, tačiau pačio pirmojo iškvietimo detalių nepamiršta iki šiol. 

– Pradėjau dirbti liepos 3 d., o jau po keturių dienų Panevėžio aplinkkelyje buvo labai didelė avarija. Pirmą kartą teko susidurti su mirtimi. Kaip reagavau? Lygiai taip pat, kaip ir dabar – ramiai. Būtent tada suvokiau, jog ugniagesių mokykla labai gerai paruošia tokioms situacijoms. Tai yra mano darbas ir aš negaliu leisti, kad jausmai užgožtų blaivų protą. Tokiomis akimirkomis emociškai sunkiau matyti ne žuvusįjį, o jo artimuosius, kurie labai sunkiai išgyvena netektį. 

Paklaustas, ar įmanoma įprasti prie mirties, vyras trumpam nutyla. 

– Kai gauname iškvietimą, daugmaž žinome, kur ir ko važiuojame. Mašinoje komanda tyli. Kiekvienas paruošia, užprogramuoja save vienai ar kitai veiklai, tad kai jau būni įvykio epicentre, į viską reaguoji kitaip. Ar įmanoma prie to priprasti? Kiekvienas žmogus yra skirtingas ir reaguoja savaip. Ar ugniagesiai verkia? Įvykio vietoje nesu to matęs. O grįžus… Būna tokių akimirkų, kai vyrus užvaldo emocijos.

Vyras meiliai pažiūri į greta ant sofos sėdinčią ir su jaunėliu sūnumi žaidžiančią Augustę. 

– Visiškai neseniai žmona manęs paklausė – kaip aš jaučiuosi, žinodamas, kad mano darbas – gyvybių gelbėjimas? Niekada apie tai negalvojau. Niekuomet to nesureikšminau. 

Baimė saugo 

Karolis pasakoja, kad tik holivudiniuose filmuose ugniagesiai stačia galva neria į liepsnas, o vėliau grįžta ant rankų nešini ilgakoję gražuolę ar išsigandusį šuniuką. Realybė šiek tiek kitokia. 

– Tu negali aklai šokti į ugnį. Turi viską pasverti. Ugniagesys yra profesionalas, kuris moka apsaugoti ne tik kitą žmogų, bet ir išsaugoti savo gyvybę. Tokiomis akimirkomis susitelki tik į tai, ką darai, ir kiekviename žingsnyje vertini situaciją. Yra buvę, kad kolegos išėjo iš degančio pastato ir po penkių sekundžių jis sugriuvo. Ar ugniagesiai jaučia baimę? Jie privalo ją jausti – baimė saugo. 

Ugniagesys gelbėtojas pasakoja, kad bet koks gaisras susijęs su labai daug emocijų. 

–Atvažiavus visi ima aiškinti, ką turi daryti, ką gelbėti, kur pilti vandenį. Suprantu tuos žmones, bet mes elgiamės taip, kaip esame išmokyti. 

Karolio įsitikinimu, tos pačios emocijos aplinkiniams trukdo blaivai vertinti ugniagesių darbą, tad jis su šypsena palydi klasikinius „kaltinimus“ ugniagesiams, jog atvažiavo be vandens, be žarnų ir ne ten pila vandenį. 

– Cisternos visuomet pilnos vandens. Reikia suvokti, jog jei jį naudosi netaupiai, po trijų keturių minučių jo nebeliks. 

Pasvalietis pasakoja, jog dažniausiai tenka važiuoti ne gesinti gaisrų, o likviduoti įvairių avarijų padarinius. 

– Žmonės tampa sąmoningesni, labiau saugosi. Daug ką pakeitė ir privalomas dūmų detektorių namuose atsiradimas. 

K. Gražinio nestebina visuomenės pasitikėjimas ugniagesiais. 

– Mes juk visur važiuojame. Be to, mūsų mašinos didelės, raudonos – iš toli matomos, užtat visi ir žino (kvatojasi). O jei rimtai, kartais sulaukiame ir padėkų. Nedažnai, bet užsuka tie, kuriuos išgelbėjome. Arba, pavyzdžiui, budint per naktį prie gaisravietės kažkas ateina ir atneša kavos. Maži dalykai, bet malonūs. Nors būna ir priešingai. Štai neseniai iš gaisro ištraukėme žmogų, vylėmės, jog išgyvens, bet sužinojome, jog jis mirė. Tokiomis akimirkomis džiaugsmą keičia nusivylimas ir nuoskauda.

Lietuvos rinktinėje – antrą kartą 

Pirmiausia, kas krito į akį užsukus į Taikos gatvėje esantį Augustės ir Karolio butą – ant šaldytuvo sukabinti vyresnėlės dukros, penkiametės Amelijos, piešiniai. Juose – nesunkiai atpažįstamas tėtis, kurio krūtinė padabinta aukso medaliu. 

– Mažylis Natas dar nelabai supranta, kuo dirba jo tėtis, o štai Amelija žino ir labai didžiuojasi. Sakė, kai užaugs, bus baleto šokėja ir ugniagesė gelbėtoja, – šypsosi Karolis, prisipažindamas, jog žmona ir dukra – didžiausios jo gerbėjos bei palaikytojos. 

Ugniagesių čempionatuose Karolis dalyvauja nuo 2014 metų. 

– Kasmet vyksta Lietuvos čempionatai, penki geriausiai ten pasirodę patenka į šalies rinktinę, kuri jau kaunasi Europos ir pasaulio čempionatuose. 

Rungtys tiek pas mus, tiek kitose valstybėse – identiškos. Apie 15 kilogramų sveriančią ekipuotę ir kvėpavimo aparatus dėvintiems ugniagesiams reikia užnešti 20 kilogramų sveriantį žarnų ryšulį į ketvirtą pastato aukštą, ten į viršų virve užtraukti analogišką žarnų ryšulį. Po to, nulipus žemyn, reikia daužant kūju apie pusantro metro atstumu pastumti į stakles įdėtą 75 kilogramų metalo gabalą. Vėliau laikant žarną bėgti slalomą ir paleidus vandenį jo čiurkšle numušti taikinį. Galiausiai varžybų dalyviams tenka dar apie 30 metrų nutempti 80 kilogramų sveriantį manekeną. 

Karolis prisipažįsta, jog kai pirmą kartą įveikė šią trasą, jam prireikė medikų pagalbos. 

– Tuo metu nebuvau tinkamai pasiruošęs, nelabai žinojau, kur važiuoju (juokiasi). Bet ir dabar, kai finišuoji, atrodo, kad net sielos nebejauti. O kojas „atima“ visiems, net labiausiai treniruotiems. 

Karolis Gražinis į rinktinę patenka jau antrą kartą. Debiutas buvo 2019 m. Tuomet lietuviai iš JAV taip pat grįžo su antros vietos laurais. 

– Po to dėl koronaviruso buvo dvejų metų pertrauka, o šiemet viskas vėl prasidėjo iš naujo. 

Lietuvos rinktinėje – šeši ugniagesiai: Andrius Ašmontas (Šiauliai), Rokas Lindenis (Mažeikiai), Gintautas Samauskis (Akmenė), Romualdas Vilimas (Biržai), Regina Bartkutė (Šiauliai) ir K. Gražinis. 

Ypatingos ištvermės reikalaujantis čempionatas verčia intensyviai treniruotis. 

– Pavasarį, kai sušyla oras, kiekvieną savaitgalį važiuojame į Šiaulius. Ten – treniruočių bazė, kurioje šlifuojame savo įgūdžius. Kartais atsibosta, bet jei nori aukštų rezultatų, turi daug dirbti. Tiesą pasakius, tai jau tapo „liga“. Net namie, lipdamas į trečiame aukšte esanti butą, žingsnius dėlioju taip, tarsi lipčiau į rungtynių bokštą. Blogai, kad laiptai sudėlioti blokais po devynias pakopas. Per daug – vis ne ten koją padedu (kvatojasi). Kai prieš treniruotę pakilnoju žarnų ryšulį – atrodo toks sunkus. Bet vos nuaidi starto signalas, metuosi ant peties ir… nieko nebejaučiu. 

Jaunėlis Natas šalia tėčio laimėtų trofėjų. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

– Noriu pridurti. Kai vyksta jo treniruotės ir jei man tuo metu būna darbas, Karolis ima vaikus kartu su savimi. Jam jie – ne problema. Šeima jam – svarbiausias prioritetas, – į pokalbį įsiterpia Augustė. 

Žmona seka visas vyro varžybas. Dėl laiko skirtumo JAV vykusį čempionatą teko stebėti naktimis. 

– Suguldydavau vaikus, užsidarydavau kitame kambaryje ir žiūrėdavau tiesioginę transliaciją internetu. Jaudinausi dėl kiekvienos klaidos.

Auksas bus! 

Karolis prisipažįsta, jog JAV teko varžytis ne tik su ugniagesiais, bet ir su gamtos sąlygomis. 

– Mes gyvename maždaug 50 m virš jūros lygio, o ten – pusantro kilometro ir vos 20 proc. drėgmės, tad pirmomis dienomis buvo problemų su kvėpavimu. Ačiū vietos lietuvių bendruomenės atstovams, kurie atvežė elektrolitų ir apskritai visur labai padėjo. 

Pasvalietis pasakojo, kad sulaukė labai entuziastingo vietinių palaikymo, tačiau kai jų paklausė, ar žino kur yra Lietuva, jie tik gūžčiojo pečiais. 

– Tiesa, vienas šalia bėgęs ugniagesys pasakė, jog jam didelė garbė varžytis su mumis, nes jis turi lietuviško kraujo. 

Vyras rodo šiais metais laimėtų trofėjų kolekciją. 

– Gal skambės keistai, bet man svarbiausi ne Amerikoje laimėti medaliai, o čia, Lietuvoje, kartu su trimis biržiečiais ir pasvaliečiu Juliumi Baltakiu iškovotas Lietuvos stipriausios komandos titulas. Jis labai pelnytas, uždirbtas ir išlauktas. 

Vilniaus oro uoste iš JAV grįžusią ugniagesių gelbėtojų rinktinę pasitiko vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. VRM nuotrauka.

O ar realu, kad lietuviai kažkada pasidabins pasaulio čempionato auksu? 

– Realu. Mūsų rinktinė pasaulio čempionate dalyvavo keturis kartus ir kiekvieną kartą grįždavo su medaliais. Ir dabar finale mūsų laikas buvo lygiai toks pat, kaip pirmą vietą laimėjusių amerikiečių, tik mes padarėm tris klaidas, o jie – nė vienos. Viskas fortūnos rankose.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

  1. Šaunuolis Karoli, tik galia, kad savivaldybe matys tik 10 vieta užimančias „Pieno žvaigždes” ir rems tik jas.

Komentuoti: Laimis Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.