Naujakurystė po gaisro ir atgaiva prie žirgų

Pušalotietei Linai Šidagienei ir sūnui Mantui žirgai teikia daug džiaugsmo. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Pušalotiečių Linos ir Rimanto Šidagių šeima, su kuriais gyvena ir neįgalus sūnus Mantas, pernai vasario mėnesį per gaisrą neteko namų, o dabar jau įsikūrę gretimoje sodyboje.

Daug gerų žmonių padėjo, pervedė pinigų į sąskaitą, tarsi po šapelį sunešė ir Šidagiai galėjo nusipirkti, susiremontuoti kaimynystėje ilgus metus tuščius stovėjusius namus. Tiesa, vienas didelis kambarys dar nebaigtas tvarkyti. 

Lina prisipažino, kad jie ketino iš Pušaloto miestelio persikraustyti į vienkiemį: 

– Dairėmės kur nors gyventi ir susiradome vienkiemio sodybą prie pušyno, jau Panevėžio rajone, bet visai prie ribos ir gero kelio. Net rankpinigius buvom davę. Tačiau savininkai giminės tarpusavyje ne sutarė ir vienkiemio nebepardavė. 

Lina Šidagienė su sūnumi Mantu prie savo sodybos, kurioje apsigyveno šiemet. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Šidagiai apie nuošalesnę sodybą prie pušyno pasvajodavę dar prieš gaisrą. 

– Norėjom vienkiemio ir dėl savo arkliukų. Dabar mūsų senutė trakėnė Filipika ir Lietuvos sunkiųjų veislės Rebeka ganosi toliau nuo namų. Kadaise esam turėję ir iki septynių žirgų. Jodinėjo mūsų vyresnysis sūnus Deivydas, kuris vėliau mokėsi žirgininkystės. Tai buvo linksmiausias, geriausias gyvenimo laikotarpis. Sūnus dalyvaudavo žirgų varžybose, yra pelnęs apdovanojimų. Pajodinėti ateidavo ir daugiau vaikų, – Lina Šidagienė prisiminė sielai smagiausius metus.

Tačiau prieš septynerius metus Deivydas išvažiavo gyventi ir dirbti į Angliją. 

– O žirgus pakeitė mergaitė, – šypteli mama… 

Linos meilė žirgams – nuo vaikystės. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Linos vaikystė prabėgo Pušalote pas senelius Gerves: 

– Jie gyveno ūkiškai, turėjo ir arklį, su kuriuo senelis dirbo. Beje, net mano prosenelis karo laiku buvo dirbęs Žagarės žirgyne. 

Pas senelius Lina augo iki mokyklos, o paskui mama pasiėmė į Panevėžį. Vėliau technikume baigė veterinariją. 

– Dirbti teko gal tik trejus metus. Sabonių kolūkyje atlikau praktiką, dar dirbau Mikoliškio paukštininkystės ūkyje, – prisimena Lina ir atskleidžia, kad jos Pušalote sutiktą vyrą Rimantą globėjai paaugino. 

Susituokę jaunieji Šidagiai gyveno ūkiškai pas Linos senelius, čia gimė sūnūs Deivydas ir Mantas. 

– Mantukas – amžinas vaikas, nors jam jau 26-eri, dvejais metais jaunesnis už brolį, – Lina paaiškina, kad jaunėliui sūnui iš prigimties genetinė liga. – Negaliu jo vieno palikti. O sykį ankstį rytą mums dar miegant atsirakinęs duris išėjo link Pumpėnų. Gerai, kad pažįstama moteris pamačiusi parvežė… 

Su labradore Dora. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Susitaupę pinigų iš ūkio, o vyras bendrovėje dirbo traktorininku, Šidagiai Pušalote nusipirko savo sodybą. 

– Kai kūrėmės atskirai, Mantukui buvo šeši mėnesiai, – prisimena Lina. – Šiandien nebėra nei senelių, nei jų sodybos. 

Praėjusių metų vasarį nuo šaldiklio užsidegė ir supleškėjo Šidagių namas. 

– Viskas įvyko labai greitai, gal per penkiolika minučių. Aš buvau ūkiniame pastate, o Mantukas užrakintas namuose, nes kitaip negaliu palikti. Gerai, jog kilus gaisrui jis susivokė išlėkti į koridorių ir uždaryti virtuvės duris. Mantukui stresas, šokas, atsinaujino epilepsijos priepuoliai, pablogėjo psichinė būklė, – Lina pasakoja, kaip per gaisro košmarą užduso du šunys, katinas ir tai girdėjo sūnus. 

Dabar Šidagiai džiaugiasi miela ir draugiška labradore Dora, kurią prieš metus padovanojo Linos pusbrolis. 

– Sudegė dokumentai, kai kurių iki šiol neturiu. Nors pagal ugniagesių pažymą turėtų išduoti nemokamai, bet iš tiesų reikėjo mokėti, – moteris pasakojo, kaip teko išsiimti pasus, vaiko neįgalumo pažymėjimą, teismo sprendimus dėl vaiko neveiksnumo ir globos nustatymo. – Savo dokumentus išsaugojo tik Panevėžyje vairuotoju automechaniku dirbantis vyras. 

Lina išsitaria, kad jam diagnozuota onkologinė liga, nuo kurios nėra gydymo: 

– Įsivaizduojate, kaip toks žmogus jaučiasi psichologiškai… 

Po gaisro pirmą naktį Šidagiai nakvojo pas Linos mamą, o vėliau priėmė Pušalote toje pačioje gatvėje gyvenę tolimi giminaičiai. 

– Po tokios nelaimės apima panika, ką daryti, kur ir kaip gyventi. Gal įsirengti ūkiniame pastate… Iš to streso pagalbos paprašiau feisbuke, paskelbiau savo telefoną, kad čia tikrai ne sukčiai. Pinigų pervedė daug paprastų žmonių, – Lina atskleidžia, jog tarp aukotojų pasitaikė ir primygtinai siūlančių patiems statytis arba pirkti būtent tą namą. – Tačiau yra daug nuoširdžių žmonių… 

Čia bus Manto kambarys, bet jis dar remontuojamas.Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Pernai gegužės mėnesį Šidagiai savo sudegusių namų kaimynystėje už keturiolika tūkstančių eurų nupirko sodybą, kurioje jau seniai niekas negyveno.

– Todėl reikėjo kapitalinio remonto, už kurį dar dvigubai tiek sumokėjom. Kainos kosminės, – be to, Lina prisiminė šiame pastate buvus uogų ir obuolių supirktuvę. – Atnešdavau močiutės priskintų uogų, o už gautus pinigus nusipirkdavau ledų, saldainių… 

Maždaug iki naujų metų sodyba buvo suremontuota. 

– Ir po metų nuo nelaimės jau čia gyvenome, – naujakurystę po gaisro prisimena Lina.

Ji atskleidė, kaip savo jėgomis su giminaičiais tvarkėsi senosios sodybos gaisravietę, nepigiai kainavo ir statybiniai konteineriai, į kuriuos keliavo sulietos apdegusios nuolaužos, daiktai. 

– Apie mėnesį tvarkėme, tačiau sodybą išregistruoti taip pat brangu. Nors realiai abi sujungtos į vieną, bet dokumentuose – dvi atskiros, – Lina įsitikino, jog sutvarkyti biurokratinius formalumus nėra paprasta… 

Pušalotietė pripažįsta, kad su Mantuku gyvena uždarai, vis namuose: 

– Jis lankė Panevėžyje „Vaikystės“ darželį, vėliau – Abilitacijos centrą. Bet kai už jį pradėjo reikėti mokėti kas mėnesį maždaug po du šimtus eurų ir dar kasdien vežioti – mums jau per brangu. Buvom nuvežę ir į Pasvalio „Vilties“ centrą, tačiau Mantukui netiko ir nepatiko… 

Anksčiau jis buvo maitinamas per zonduką, dabar pats valgo. 

Kai paklausiam, ką labiausiai mėgsta, Mantas linksmai atsako: 

– Koldūnus… 

Lina išsitaria, jog dėl sūnaus sveikatos, ypač pastaraisiais metais padažnėjus epilepsijos priepuoliams, su medikais irgi nutinka nesusipratimų: 

– Tarkim, Panevėžio ligoninėje pasakė, kad pagal dokumentus Mantukas jau pilnametis ir su mama negalima priimti. Bet argi visai nesvarbu, jog jis pripažintas neveiksnus… 

Ir keliaujame į ganyklą pas žirgus, o Mantas – entuziastingiausias mūsų vedlys. 

– Žirgai – mūsų atgaiva. Gal kai kam keista – iš jų tarsi jokios naudos. Tačiau mums žirgai – didžiausias džiaugsmas. Nėra buvę, kad neturėtume arklio, – Lina Šidagienė atskleidžia, jog ir taip semiasi teigiamų emocijų. 

Stiprybės galima pasisemti ir iš žmonių gerumo. Lina sako už organizuojamą pagalbą esanti dėkinga Romai Matuzienei – Pušaloto maltiečių grupės vadovei, viešosios įstaigos „Savi žmonės“ (vadovas Alvidas Kumpauskas) iniciatorei.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.