Pasvalietis vidury Atlanto: atsiduoti gamtai, negalvoti, nurimti

Drauge su kitų vienuolikos vyrų komanda (iš kairės: Saulius, Rolandas, Algirdas) Atlantą perplaukė
pasvalietis Giedrius Simonaitis (dešinėje).
Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Dvylika vyrų. Dešimt parų. Ir tūkstančiai jūrmylių tikro, gyvo, amžino – Atlanto. Vienas jų – pasvalietis verslininkas Giedrius Simonaitis. Šiais metais jis antrąkart įgyvendino svajonę perplaukti vandenyną. Pirmas darbas grįžus – papasakoti apie tai Pasvaliui! Kultūros centro kino salėje pasvaliečiai susitiko su dalimi sportinės jachtos „Ambersail 2“ komandos narių: Sauliumi, Algirdu, Rolandu ir Giedriumi. Jie pasidalijo nepamirštamais (daugeliui – ir gyvenimą keičiančiais) įspūdžiais, susidūrus su nesuvokiama gamtos jėga bei savimi pačiu jos akivaizdoje.

„Ambersail 2“ jachta – viena iš aštuonių tokių pasaulyje. Jos dydis panašus į Pasvalio kino salės, kurioje ir susitikome su buriuotojais. O plaukia ji kartais greičiau už vėją – apie 24 km/h (13 mazgų). Šis laivas sukurtas lenktynėms aplink pasaulį. Ją įsigiję lietuviai dalyvauja varžybose bei užsiima edukacine veikla – prie kelionių kviečia prisijungti neprofesionalus, norinčius patirti vandenyno jėgą. Jau ne pirmąkart juo tapo pasvalietis Giedrius. 

Raudona linija – „Ambersail 2“ kelias nuo Antigvos ir Barbudos iki La Korùnja, apie 7 500 km. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Gegužės 9 dieną kelionė prasidėjo nuo Karibų krantų, „Ambersail 2“ pajudėjo nuo Antigvos ir Barbudos salos. Stabtelėjimas Azorų salose. Lietuvos vėliava gegužės 24-ąją – jau Ispanijoje, La Korùnja uostamiestyje. Tarp jų – apie pusaštunto tūkstančio kilometrų atviro vandens, bangų ir besikeičiančio vėjo. Kaip nuo Pasvalio iki Tailando… O ir plaukė ne tiesiąja, bet prisitaikydami prie gamtos sąlygų – kryptį, laiką ir greitį diktuoja vėjas. Tenka laviruoti kaip dideliame mieste per rytinius kamščius – palygino. Kai nėra vėjo, buriuoti negali, štilis. Plaukti prieš vėją – lyg sunkvežimiu per arimus. Tad kelionė per Atlantą – galynėjimasis su stichija. „Tai nesuvokiama didybė. Niekada neišdrįstume pasakyti, kad jį nugalėjome. Atlantas tik leido mums pasiplaukioti“, – sakė keliautojai. 

„Gyvenome lyg ant pasiutusio arklio“ 

Vachta – keturi vyrai, budintys keturias valandas. „Per kurias bandydavome vienas iš kito atimti vairą (juokiasi). Vairuodavome po valandą. Teko visiems“, – pasakojo Giedrius. O šie nepažįstami žmonės – įguliokai – kelionėje tapo pažįstami. 

Paros be dušo. Siūbuojantis tualetas. Kol apsirengi, tenka padaryti dešimt prisitraukimų. Maistas iš miltelių (kurį, beje, irgi valgai ne kada nori, bet kada gali). Kam visa tai? 

Apsispręsti, ar plauks, Giedrius turėjo per naktį. Nors plaukiant pirmą kartą preš kelerius metus kankino mintys: „Ką aš čia, po galais, veikiu…“ – trauka vandenynui nugalėjo ir vėl. 

Įgulos narys Saulius pasakoja, jog vėjai vandenyne keičiasi nuolat – kelionė visiškai priklauso nuo gamtos sąlygų. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

– Keliauti, kad „praplautum smegenis“ – sakyti jau tapo banalu. Bet… neieškoti, kuo užsiimti. Paprastumas. Pora triusikų ir maikių. Viskas, – kalbėjo pasvalietis. Juk dabar – didelė prabanga būti „atsijungusiam“. „Atitrūksti nuo žemiško gyvenimo. Gali pagalvoti apie daug ką ir – gali apie nieką negalvoti“, – papildė kolegos. 

– Labai paprasta… Jei vyrui ilgą laiką neduodi „nutrūkti“ – ten, kur daug purvo, jėgos, smarvės ir vyriška kompanija – jam ima važiuoti stogas. Prasideda alkoholis, motociklai… Periodiškai „nutrūkti“ reikia visiems. Mūsų žmonos tai jau supranta – čia berniukų reikalai… – šypsosi įgulos nariai. Tačiau į tokius „kruizus“ plaukia ir moterys! Nors dažniau jos visgi nori patogesnių kelionių. O komforto nebuvimas atvirame vandenyne – natūrali būsena, jo tiesiog neieškai. 

– Reikia neturėti lūkesčių, neskaičiuoti laiko. Mokėti būti su savimi. Plauksime tiek, kiek mums bus skirta. Kiek bus vėjo. Kai taip galvoji, viskas nuostabu. Kai tik imi skaičiuoti, prasideda kančia. Kol viduje esi ramus – viskas ramu ir nesinori išlipti, – išgyvenimais dalijosi keliautojai. 

Taškelis begalybėje 

Kelionė per Atlantą grąžina mus į mitų ir legendų laikus. Vyrai, įtempę kūno ir dvasios raumenis, kovoja su pasauliu. Moterys, likusios namie, laukia ir išjaučia kiekvieną jų nuplauktą jūrmylę… 

Šiandien turime išmaniąsias technologijas, kurios leidžia matyti vyrų buvimo vietą. Namiškiai prikaustyti prie ekranų ir seka taškelio, kuris žymi laivą, judėjimą. Visgi Giedriaus žmonai Astai, moderavusiai susitikimą, suvirpėjo balsas… Juk niekada nežinai, kas bus. „Pirmas dienas mintyse rašai laiškus artimiesiems…“ – pripažino vyrai. 

Sportinės jachtos, perplaukusios Atlantą dydis, – maždaug kaip kino salės, kurioje pasvaliečiai susitiko su buriuotojais. Tik vandenyne ji nuolat supasi ir daužosi į bangas… Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Šnektelėjome ir su dukra Eva. Ji prisiminė, kad sykį tas taškelis sustojo… ir nejudėjo daugiau nei savaitę. Gal nėra ryšio, o gal?.. Susisiekti – nėra kaip. 

Nepaisant visko, supranti, jog tai – Giedriaus gyvenimo svajonė. „Koks jis laimingas, kad turėjo galimybę ją įgyvendinti net antrą kartą. Juk kaip dažnai žmonėms netenka to patirti nei sykio…“ – susimąstė Eva. 

Desertui peržiūrėjome Pauliaus Ramanausko kurtą filmuką apie lietuvių, tarp kurių – ir pasvalietis – kelionę per Atlantą. Vyrai spėjo nufilmuoti epizodų vaizdo dienoraščiui. Jų kelionę salė palydėjo plojimais. Vieni susimąstė apie baimę, kiti – dievišką grožį, treti pajuto adrenalino šauksmą. Tačiau visi jutome – kiek nedaug išties tereikia, kad pajustume gyvenimo didybę…

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.