– Prieš porą metų draugas pasiūlė spietinę, taigi pagaudyti spiečių. Padėjau sodyboje ant priekabos. Po penkiolikos minučių ji buvo pilna bičių. Galvojau sau turėti kokius du tris aviliukus. Bet bitės ir bitininkavimas taip įtraukė, kad rudenį turėjau jau dešimt šeimų. Dabar bitynas išsiplėtęs iki 35 avilių, o pasvajoju turėti ir iki šimto. Ir savo draugę, kuri dirba poliklinikoje, įtraukiau. Pradžioje ji bičių bijojo, bet jaukinau jaukinau ir įprato. Ypač per medkopį reikia daugiau pagalbos. Kol kas susitvarkom savo jėgomis, – girsūdietis Raimondas Grigaliūnas, dirbantis ekskomisarų biuro greitojo reagavimo apsaugoje, nuo 2020-ųjų visą laisvalaikį praleidžia bityne.
Nors kelios kartos nėra turėjusios bičių, niekas šeimoje nėra bitininkavęs, tačiau Raimondas pasvajodavęs apie šį pomėgį. Vis dėlto pripažįsta, jeigu ne draugo dovanota spietinė, gal iki šiol nebūtų ryžęsis svajonę paversti tiesiog azartiškai užvaldžiusiu užsiėmimu. Dabar Raimondas pasiskonėdamas pasakoja apie bitučių gyvenimą ir jų sunešamas gėrybes:
– Pažiūrėkit, kaip bitutės velka ant kojyčių prilipusias žiedadulkes. Ir medutį neša.
Šioje sodyboje zuja per dvidešimties avilių bitės, kitos šeimos – dar dviejose sodybose.
Girsūdietis neslepia, kad nebėra laiko žalingiems įpročiams, kurių anksčiau turėjo:
– Darbe tenka budėti tik kas ketvirtą parą. O ką veikti per likusias dienas…
Tačiau pradėti bitininkauti – brangus malonumas. Į šį bityną investuota jau iki dešimties tūkstančių eurų.
– Parėmė Islandijoje gyvenantis brolis Algirdas, kuris praktiškai visą įrangą supirko, – atskleidžia Raimondas. – Bet jau reikia galingesnio medsukio, kad netektų naktimis dirbti, nes išimtus korius per parą stengiamės išsukti. Kitaip medus rėmelyje pradeda stingti.
Parašė paraišką Nacionalinei mokėjimo agentūrai dėl medsukio ir laukia atsakymo.
– Patvirtinimui, atrodo, nėra kliūčių. Pagal terminus iki liepos vidurio naujas medsukis, keturis kartus galingesnis už turimą, privalėtų būti pas mus. Laukiant patvirtinimo, laikas senka, tad pirkti ir tvarkytis dokumentus gali tekti skubėti kaip akis išdegus, – apie susidūrimus su biurokratija išsitaria Raimondas.
Naujasis medsukis vienu ypu išsuktų 26 rėmelius. Jis kainuoja beveik du tūkstančius eurų.
– Įrangą brangina nerūdijantis plienas, – pastebi girsūdietis. – Be to, mes naudojame ne plastmasinę, o stiklinę tarą. Brangiau, bet ilgaamžiškiau ir sveikiau…
Raimondas pasvajoja ir apie terapinį bičių namelį, tačiau tam irgi reikia pinigų:
– Po darbų visiškai išvargęs atsisėdu prie dūzgiančio aviliuko, atsipalaiduoju, pailsiu, nuovargio kaip nebūta. Bičių terapiniame namelyje būtų galima atsigulti, pailsėti. Dėl garso ir kvapo – visiška relaksacija.
Turbūt esame patyrę, kaip žydinčiuose soduose ramina dirbančių bitučių gaudesys…
Pradedant bitininkauti reikia ne vien lėšų, bet ir žinių. Raimondas jų sėmėsi iš patyrusių bitininkų Povilo Piragio ir Gedimino Baužos.
– Nusipirkom namelį ant ratų, kad nereikėtų lauke triūsti. Ir tėvukas nelabai mėgsta, kai čia buvo viskas taip laisvai ir dar bitė gali įgelti. Juolab kad norim plėstis, norim iš bityno gyventi. Tuomet pomėgis sutaps su darbu, – savo ketinimus išduoda girsūdietis.
Jis taip pat atskleidė, kaip praėjusiais metais brolio žmona davė mintį brandinti medų su priedais:
– Šis procesas užtrunka tris savaites. Su medumi maišomi šaltų džiovintų uogų, riešutų, vaistažolių, žiedadulkių milteliai. Pernai pasiūlėm iki keturiolikos rūšių tokio medaus su priedais. Žmonėms labai patiko su imbieru, žiedadulkėmis, kurias patys iš bitučių renkam, su šaltalankiais, čiobreliais, avietėm, braškėm, vyšniom…
Pasidarai arbatėlės, tik ne su verdančiu vandeniu, ir į sveikatą gardžiuojiesi.
Medus su priedais brangesnis, nes ir darbo daugiau, ir, tarkim, kilogramas šaltyje džiovintų uogų miltelių kainuoja apie šešiasdešimt eurų.
Pernai įprastą medų be priedų Lietuvoje dideliais kiekiais pardavė po 2,8 euro už kilogramą, Prancūzijoje – po keturis.
– Tačiau svajonė pakliūti į Islandijos rinką, kur kilogramas paprasto medaus kainuoja šešiolika eurų! – Raimondas pastebi, kad užsienyje mūsų bitučių medus ypač vertinamas. – Dabar atvažiavę draugai iš Norvegijos prašo iki Joninių padaryti šviežio medaus. Bet dėl šalto oro ir lietaus medkopis vėluoja, nes tuomet bitės tiesiog sėdi avily. Kai oras palankus, dieną jos tempia nektarą, o naktį garina. Nebelikus drėgmės, medaus pilna korio akutė užakiuojama vašku. Beje, avily visada 38 laipsnių temperatūra.
Raimondas pastebi, kad bitutė – labai protingas vabzdys:
– Ir kuo toliau giliniesi, tuo įdomiau, kol supranti, kad čia visko žinoti tiesiog neįmanoma. Skaičiau, jog avily gyvena iki šešiasdešimties tūkstančių bičių, jog vienam kilogramui medaus reikia prinešti iki keturių kilogramų nektaro. Vienoje meduvėje gražiai prinešta daugiau nei trisdešimt kilogramų medaus, pernai vienam rėmely buvo sunešta per pustrečio kilogramo.
Girsūdietis sako, kad iš bitučių ima viską, ką galima paimti – ne tik medų, bet ir žiedadulkes, duonelę, pikį, vašką.
Tačiau ar paties ėmėjo bitės nesugelia?
– Sykį jau pritemus parsivežiau didelį spiečių ir be apsaugos skubėjau supilti į avilį. Tuomet vieną veido pusę sugėlė daugiau nei dvidešimt bičių, – Raimondas rodo nuotrauką, kurioje jo veidas labiau panašus į balioną.
Jau visai čia pat medkopis, bitininkų darbymetis. O žiemą turbūt atokvėpis?
Pasirodo, darbo pilna ištisus metus.
– Lydom vašką. Be to, paruošiau per tūkstantį meduvinių rėmelių, nors reikėjo dar daugiau, taip pat – apie šešis šimtus lizdinių rėmelių, – žiemos darbus prisiminė Raimondas.
