„Ten dabar net akmenys dega…“

Aštuntus metus besitęsiantis Rusijos ir Ukrainos karas visiškai sugriovė Marijos ir Aleksandro Bredikhinų gyvenimą. Autoriaus nuotr.

Šis interviu tęsėsi daugiau nei dvi valandas ir jau maždaug nuo dešimtos pokalbio minutės aš mintyse pradėjau savęs klausinėti – iš kur tiek jėgų tokiai trapiai, priešais mane sėdinčiai moteriai, šalia kurios sėdėjo į petį atsirėmęs karo suluošintas jos vyras? Ar yra skausmo riba, kurios negalėtų iškęsti mylinti motinos, žmonos širdis?

Kai kurios šio pasakojimo detalės mane sukrėtė ir šokiravo. Tačiau baisiausia buvo tą akimirką, kai grįžęs namo suvokiau, jog tokių žmonių, kaip šie du mano kalbinti senukai, – šimtai tūkstančių, milijonai.

Guodžia tik mintis, kad tokie, kaip šis, pasakojimai bus surinkti į vieną krūvą ir taps įrodymu, svariu priedu prie kaltinamojo nuosprendžio tiems, kurie po kojomis pamindami bet kokį žmoniškumą, žaloja milijonų niekuo dėtų žmonių likimus. 

Susipažinkite – Marija ir Aleksandras Bredikhinai. Jai – 69, jam – 70. Jau beveik du mėnesiai, kaip naujaisiais savo namais jie vadina Joniškėlį. Rusijai pradėjus atvirą karą Ukrainoje, jie su viltimi, jog viskas greitai pasibaigs, beveik mėnesį slapstėsi namo rūsyje. Deja, intensyvėjant rusofašistų puolimui, likti tėviškėje pasidarė nebesaugu, todėl šeima pasitraukė į Lietuvą. Šiandien iš jų gimtojo miesto Popasnaja (Luhansko srityje), kuriame dar prieš kelis mėnesius gyveno 27 000 gyventojų, nelikę nieko. 

Garbės donorai 

– Gimiau per Kalėdas, gruodžio 24 dieną, todėl ir pavadino mane Marija. Mama su tėvu išsiskyrė dar tada, kai aš nebuvau gimusi. Vaikystėje glaudėmės mažoje senoje gryčiukėje, kurią į dvi dalis dalino rusiškas pečius. Anoje pusėje, kampelyje, gyveno močiutė, šiapus – du mamos broliai su šeimomis ir mes penki. Iš viso – keturiolika žmonių. Grindų nebuvo, tad vakarais ant aslos patiesdavo rankų darbo kilimėlių, atnešdavo šiaudų prikimštų čiužinių, pagalvių ir visi miegodavome. Ryte viską išnešdavo ir pastatydavo stalą. Prie jo valgėme, mokėmės. Vasaromis miegodavome sode, – savo pasakojimą pradeda Marija. – Duoną kepėme patys – miltų buvo, o kad valgytume mėsą… Mums, vaikams, barščių ant stalo padeda, pavalgom, ir liepia bėgti lauk. Sočiau gaudavo tik tie, kurie dirbo.

Baigusi aštuonias klases, neturėdama nė penkiolikos, stojo mokytis medicinos slaugytoja. Po trejų metų, dar nesulaukusi pilnametystės, jau dirbo ligoninėje. 

Už ilgametį darbą Marijai sutektas Ukrainai nusipelniusio medicinos darbuotojo vardas. Autoriaus nuotr.

Donbasas – angliakasių kraštas. Anglies kasimas – pavojingas darbas. 

– Baisiausia, kas gali nutikti šachtoje – metano dujų sprogimas. Dirbau ligoninėje, kai įvyko toks sprogimas. Žuvo 57 vyrai, išgyveno vienas. Tie, kuriuos išnešė į paviršių, buvo juodi, suanglėję. Sprogimas sukėlė griūtį ir nukentėjo daugiau žmonių, kuriuos vežė pas mus į ligoninę. Buvo vienas labai sunkiai sužalotas vaikinukas. Nebepamenu vardo, bet jo akis matau iki šiol. Jis prarado labai daug kraujo ir skubiai reikėjo daryti perpylimą. Bėda, kad jo kraujo grupė buvo labai reta – pirmoji rezus neigiama. Lygiai tokia pati, kaip ir mano… Tik viena bėda – imti kraują iš nepilnamečių (man tada dar nebuvo suėję aštuoniolika) anuomet buvo griežtai draudžiama. O tiesioginis kraujo perpylimas yra sunkiai valdomas ir pavojingas. Lėkiau namo, atvežiau mamą, kuri pasirašė sutikimą, jog neprieštarauja, kad jos dukra duotų kraujo. Vaikinas išgyveno. Tai buvo pirmoji mano donorystė, o per visą gyvenimą su vyru vien oficialiai kraujo esame davę daugiau nei šimtą kartų. O kiek dar buvo tokių atvejų, kai niekas nieko neužrašė – reikėjo duoti ir daviau. Abu esame gavę Ukrainos garbės donoro ženklus. 

Tamsos ir… žiurkių karalystėje 

Marijos pirmagimė Tatjana pasaulį išvysta su negalia. Suvokdama, jog ligoninėje uždirbamų 60 rublių per mėnesį nepakaks dukrai gydyti, moteris išeina dirbti į medicinos punktą… po žeme. 

– Ketverius metus dirbau angliakasių šachtoje. Mūsų medicinos punktas buvo trijų kilometrų gylyje. Koks jausmas ten leistis? Žinote, aš visą gyvenimą svajojau šokti parašiutu (juokiasi), tai va, ten, po žeme, man tai pavyko. Vyrai, norėdami pajuokauti ir pagąsdinti, į šachtą mus leisdavo „akmeniu“ – atleisdavo keltuvo stabdžius ir jis krisdavo į apačią tarsi akmuo, nors instrukcijos tai draudė. Manau, tai, ką tuo metu patirdavome, labai priminė šuolį parašiutu. 

Dirbdama po žeme moteris uždirbdavo dvigubai – 140 rublių. Tačiau šachta – specifinė vieta. 

– Vietomis buvo galima atsistoti visu ūgiu, o buvo ir tokių vietų, kur galėjai judėti tik keturpėsčias. Tokios sąlygos – ne visiems. Pirmomis dienomis buvo sunku, bet vėliau pripratau. Mūsų medicinos punktas buvo visas iš metalo. Kitaip ten negalima, nes, priešingu atveju, viską sugrauš žiurkės. Jų ten, po žeme, – šimtai, o gal net tūkstančiai. Pirmiausia, ką darydavo į šachtą nusileidę šachtininkai, – suvalgydavo pietums atsineštą maistą. Jo tiesiog nebuvo kur saugiai palikti, nes jei padėsi ant žemės, tuoj prisistatys žiurkės ir viską sugrauš. Jos buvo tokios įžūlios, kad jei tik kuris poilsio minutę prisėdęs užsnūsdavo, jam galėdavo apgraužti nosį ar ausis… 

Kova su graužikais po žeme buvo specifinė ir net makabriška. Vyrai pagaudavo kelias žiurkes ir įmesdavo į tuščią anglių vagonetę. Jos iš bado suėsdavo viena kitą. Ta, kuri išgyvendavo, būdavo tiek sužvėrėjusi, kad, paleista į laisvę, išpjaudavo visas tame šachtos ruože gyvenančias žiurkes. 

Aleksandras ir „Aurora“ 

Rūpestis dėl negalios kankinamos dukros verčia dar kartą keisti darbą. Medikė tampa… suvirintoja. Kol Marijos mama prižiūri anūkę, ji virina krovininius vagonus. 

– Nors buvo galima uždirbti iki 300 rublių per mėnesį, darbas nebuvo lengvas. Ypač man – smulkiai ir mažai. Visur paskui save turėdavau tampyti didelę metalinę „bačką“, kad galėčiau pasilipusi ant jos pasiekti tai, kas man priklauso. 

Gamykloje Marija sutiko Aleksandrą. 

– Koks jis buvo? Jis mane vežiodavo su „Aurora“. Buvo tokia stumdoma pakyla, ant kurios užlipę virindavome vagonų viršų. Ji buvo tokia sena, kad visi vadinome „Aurora“, kaip tą kreiserį. Aleksandras mane su ja vežiodavo po cechą… 

Moteris nutyla ir meta švelnų žvilgsnį į vyrą. Ir tą sekundę, tame giliame atsidūsėjime, matau juos vėl jaunus. Susikibę už rankų jie stovi ant besisukančios „Auroros“ ir žiūri vienas kitam į akis… 

Gegužės 13 dieną, suėjo 43 metai, kaip jie kartu… 

Mirus mamai, Marija grįš prie medicinos slaugytojos darbo ir jam bei tūkstančiams žmonių atiduos keturiasdešimt savo metų. Moteris gaus šaliai nusipelniusio medicinos darbuotojo vardą. 

Besirūpindama viskuo ir visais ji niekuomet nepamirš penkių svarbiausių gyvenimo žmonių: dviejų dukrų Tatjanų (iš jos ir vyro pirmųjų santuokų) bei dviejų sūnų – Seriožos ir Volodios. Ir, žinoma, savojo Aleksandro, to, su kuriuo taip gera suktis ant „Auroros“. 

O tada ateis karas. 

Bet kuri motina pirmiausia galvoja apie vaikus 

Aš noriu priminti jums seną legendą. Viena vertus, tai bus puiki dar vieno Marijos gyvenimo epizodo iliustracija. Iš kitos pusės, prisipažinsiu sąžiningai, man labai sunku pradėti pasakojimą apie karą. 

Yra nepaprasta legenda apie pelikaną – pirmąjį mūsų planetos donorą. Savaitę bergždžiai ieškojęs maisto, nuvargęs, alkanas paukštis sunkiai nutūpė į lizdą, kuriame nekantriai laukė penketas pelikaniukų. Alkani jauniklių balsai draskė motinos širdį. Išvargęs paukštis sunkiai pakilo į dangų ir vėl lėkė ieškoti maisto, bet grįžo tuščiomis. Mažyliai triukšmingai sutiko savo motiną, žnaibė, daužė jos krūtinę. Vargšas paukštis, trokšdamas pamaitinti savo vaikus, nejautė skausmo. Snapu perplėšė krūtinę, ir šiltas motinos kraujas pradėjo sruventi tiesiai į alkanų paukščiukų snapelius. Jauniklių gyvybė buvo išgelbėta. Nuo tada baltas kraujuojančia krūtine paukštis, prie kurio palinkę alkani jaunikliai, tapo tarptautiniu donorystės simboliu. 

Ar Mariją galima palyginti su tuo pelikanu, spręskite patys. 

Ilgą laiką Marija, Aleksandras, jų serganti mama ir vaikai glaudėsi 12 kvadratinių metrų pločio bendrabučio kambarėlyje. Vėliau gavo du kambarius komunaliniame bute su bendra virtuve, vonia ir tualetu. 1986 m. pavasarį į savo kuklų būstą moteris parsivedė dar keturis žmones.

– Sprogus Černobylio atominei elektrinei, pas mus atvežė daugybę vaikų iš Pripetės. Per televizorių tais laikais rodė, kaip gražiai ir laimingai gyvena pabėgėliai. Realybė buvo kur kas baisesnė. Juos visus sukišo į senus barakus, arklides, atitvėrė vienus nuo kitų faneros lakštais ir paliko tarp utėlių ir tarakonų. Aš pirmiausia pagalvojau, o jei, neduok Dieve, taip atsitiktų, kas pasirūpintų mano vaikais? Juk galbūt atsirastų kokia motina, kuri ir juos priglaustų. Todėl nė nedvejodama paėmiau keturis svetimus vaikus. 

Ketveriukė Marijos namuose praleido trejus metus. Tuo laiku gyvenusiems aiškinti nereikia, o jaunesnius skaitytojus informuoju – anuomet jokių išmokų, socialinės pagalbos ar labdaros tokią globą prisiėmęs žmogus negaudavo. Viskam turėjo užtekti 70 rublių medicinos slaugytojos atlyginimo ir to, ką uždirbdavo Aleksandras. 

– Užteko visko… Ir ryšys su jais nenutrūkęs iki pat šių dienų. Jie iki šiol mane vadina mama. 

Kruvina riba 

Posakis – pasaulis prieš ir po vasario 24-osios – pamažu jau tampa žurnalistine kliše. Tačiau dauguma iš mūsų pamiršta, jog karas Ukrainoje prasidėjo ne dabar, o 2014 metų pavasarį, kai po Krymo okupacijosseparatistinis ir antivyriausybinis judėjimas persimetė į Ukrainos rytus. Luhansko srityje esantis Popasnaja miestas, kuriame gyveno Marijos šeima, atsidūrė visiškai greta fronto linijos. 

Kol pasaulio galingieji rašys apgailestavimo ir susirūpinimo notas, čia upeliais liesis kraujas. Viena tokia kruvina banga amžiams pakeis Marijos gyvenimą.

Malda

Visi esame skaitę knygų apie karą, trėmimus, holokaustą. Nepaisant to, kad tai, kas pasakojama, vyko daugiau nei prieš pusę amžiaus, negandas patyrusių žmonių išgyvenimai sukrečia iki širdies gelmių ir nepaleidžia labai ilgai. 

O dabar įsivaizduokite tokias pat istorijas, kurioms – vos keli mėnesiai, savaitės, dienos.

Ruošdamasis interviu aš jau šiek tiek žinojau Marijos ir Aleksandro istoriją, tada iš anksto mintyse dėliojau bravūriškas klišes apie „parako persmelktą pasaulį“ ir „išdegintą žemę“, kurios paviršiumi drąsiai žengia didvyriai. 

Vietoj to radau skausmą. Patį tyriausią, patį gryniausią skausmą. Nuginkluojantį, žlugdantį, verčiantį suabejoti viskuo, ką yra sukūrusi žmonija.

– Kokia buvo žmonių reakcija, kai 2014 metais Rusija užpuolė Ukrainą? Vyresni, kurie dar prisiminė Antrąjį pasaulinį karą, išsigando bado ir mirties. Jaunesni – tik mirties. Mūsų miestas – vos keli kilometrai nuo fronto linijos. Iš anos pusės šaudo rusai, iš kitos – mūsiškiai, ir viskas lekia mums virš galvų. Kad būtų ramiau, persikėlėme gyventi į sūnaus sodo namelį. Ar buvo baisu? O ar būna nebaisių karų? Baisiausi buvo 2014–2016 metai. Tada mieste buvo visiškai sunaikinta 112 namų. Kai viskas aprimo, miestą atstatė, net asfaltą naują paklojo. Bet žuvo tada daug – 57 žmonės. Tai buvo tikras siaubas. 

Moters balsas suvirpa ir ji kelioms akimirkoms nutyla. Tarsi gėdydamasi savo skausmo, Marija nusuka žvilgsnį į šalį ir pradeda tyliai pasakoti. 

– Tą dieną stipriai bombardavo. Viena bomba nukrito greta namo, kuriame buvo įsikūrusi mūsų sūnaus Volodios parduotuvė. Pastatas senas, statytas dar caro laikais, tad sprogimą atlaikė. Tačiau langai, durys – viskas smūgio bangos buvo sudaužyta į skutelius. O mano Volodios buvo silpna širdis… 

Marijos rankose – žuvusio sūnaus nuotrauka. Autoriaus nuotr.

Motina leisgyvį sūnų degančiomis gatvėmis nugabeno į ligoninę. Buvo savaitgalis – reanimacija tuščia, medikų nėra, o tie, kurie buvo… 

Moteris puls daryti širdies masažą. Keturis kartus jai pavyks prikelti sūnaus širdį, keturis kartus ji savąjį Volodią susigrąžins iš ano pasaulio. O paskui… 

Tarsi Mikelandželo Pietoje Marija pasiguldys mirusį sūnų ant rankų, ilgai glostys jo plaukus, meiliai kalbins vis prašydama jau eiti namo ir kartu su visa didele šeima susėsti po kaip niekad gausiai tais metais pražydusiomis obelimis. Luhansko Pieta… 

– Tai su niekuo nepalyginamas skausmas… – Marijos skruostais rieda ašaros, o ji vis šnibžda ir šnibžda tuos žodžius. Maldą. Užkalbėjimą. Prakeiksmą. 

Aleksandras pataiso ant stalo stovinčią Volodios nuotrauką. Ašaros nebėga jo skruostais (po aštuonerių karo metų jų tiesiog nebeliko), bet iš drebančių pirštų suprantu, jog visa savo esybe vyras šaukte šaukia iš skausmo. 

Prasidėjus karui Marija ima vadovauti vietiniam Raudonojo kryžiaus skyriui. Tarsi atgailaudama už visus tame kare žuvusius, moteris savomis rankomis perkrauna dešimtis, šimtus tonų į karo zoną gabenamų humanitarinių krovinių. 

– Jaunėlis sūnus Serioža jau treji metai kaip gyvena Lietuvoje, į mūsų šalį vyrą likimas atvedė ieškant sotesnio pragyvenimo šaltinio. Aleksandro Tatjana jau 17 metų su šeima gyvena Vokietijoje. Dar yra mano Tatjana. Ji gyvena Novorosijske. Susirado tokio pat likimo neįgalų draugą. Turėjo darbelį muitinėje. Tačiau kai prasidėjo karas… iki šiol iš jos neturiu jokių žinių… – degantis gumulas gerklėje užgniaužia moters balsą. 

„Fašistai“ per prievartą 

Ir šių eilučių autorius, ir dauguma skaitytojų dar gyvenome epochoje, kur nuo mažų dienų buvo labai aiškiai į galvą kalamos sąvokos „nacis“, „fašistas“. Koks buvo jausmas, kai vieną rytą Marija sužinojo, jog jos visa tauta – „fašistai“, kuriuos reikia „denacifikuoti“? 

– Galima, aš pradėsiu iš toliau. Kai buvau vaikas, mūsų kaimas buvo ukrainietiškas. Visi kalbėjo ukrainietiškai ir aš lankiau ukrainietišką mokyklą. O tada atidarė anglies šachtas ir pradėjo pas mus vežti žmones iš visos Sovietų Sąjungos. Prasidėjo rusiška invazija. Pamenu, vienais metais žiemos atostogų išėjome dar mokydamiesi ukrainietiškoje mokykloje, o kai grįžome, sužinojome, jog viskas bus mokoma rusų kalba. Baisiausia buvo, kai pas mus pradėjo vežti iš kalėjimų paleistus kalinius. Iki tol namų, daržinių niekas nerakino. Pakabindavo ant durų spyną, bet jos nerakindavo – visiems ir taip buvo aišku, jog namuose nieko nėra. O atvežus zekus (kalinius – aut. pastaba) viskas pasikeičia iš esmės. Aš dirbau mokykloje, kurioje mokėsi visų įmanomų tautų vaikai. Pas mus net savotiška donbasietiška šnekta susiformavo, kurioje susimaišę daugybės tautų žodžiai. Ir niekas niekada nieko nemušė, nepersekiojo, nešmeižė dėl tautybės. Sakote fašistai… O kodėl mūsų vaikinai turėjo žūti Afganistane, Vietname? Kodėl ten, kur tik įžengia Rusija, visur liejasi kraujas? Ar tai nėra fašizmas? Ukraina atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos ir tos beprasmės mirtys mūsų šalyje liovėsi, visi gyveno taikiai. 

„Kiekvieną akimirką lauki mirties“ 

Gyvendami greta fronto linijos Popasnaja gyventojai iš pradžių nesureikšmino vasario 24 d. kilusio intensyvaus šaudymo. Pabūklų šūviai ir automatų kalenimas seniai buvo virtę kasdienybe, tad dauguma jų nesureikšmino galvodami, jog tai tik dar vienas jau aštuntus metus besitęsiančio konflikto epizodas. Tačiau labai greitai žmonės suprato, jog tai, kas čia vyko 2014–2016 metais, tebuvo nekalta repeticija to pragaro, kurį teks iškęsti visiems. 

– Po sūnaus žūties aš prižiūrėjau jo parduotuvę. Per televizorių paskelbus, jog bombarduojamas Kijevas, supratome – karas. Kokias tris dienas buvo sąlyginai ramu – apšaudomi tik netoliese esantys Ukrainos armijos daliniai, bet ant miesto bombos nekrito. O paskui jie tiesiog pradėjo bukai naikinti miestą. Kvartalą po kvartalo. Kai matote vaizdus per televizorių – baisu. Tačiau tai nė iš tolo neprilygsta tam, kas vyksta iš tiesų. Dega viskas. Namai, stogai, gatvės. Dega žmonių likimai. Dega patys žmonės… Protu to neįmanoma suvokti. 

Marija su vyru, marčia ir anūkais persikėlė gyventi į sodo namo rūsį. Visiems atrodė, jog tai bus kaip ir 2014 metais – pašaudys, pamėtys bombų ir nurims. Deja. 

– Bombos krito be jokios atvangos ir dieną, ir naktį. Kokioms dviem valandoms nurimdavo, o po to ir vėl viskas iš naujo. Ir tu niekuomet nežinai, kur ji nukris. Sėdi, klausaisi – viena sprogo darže, kita – kitapus gatvės, trečia – susprogdino kaimyno namą… Tiesiog sėdi ir lauki mirties. Ir taip visą mėnesį, kiekvieną mielą minutę. Tai nepakeliamas jausmas. Iš pradžių anūkai ramybės valandomis dar išeidavo į lauką, vėliau buvo tiek išgąsdinti, kad net prie rūsio durų bijojo prisiartinti. Aš dėl jų labiausiai ir bijojau. Juk nuo tokio streso suaugę neįgaliais pavirsta, o čia – vaikai… Kad nors kiek nuimtume įtampą, kad nors truputį praskaidrintume jų mintis, mes su marčia dainuodavome. Nuo ryto iki vakaro. Viską, ką tik prisimindavome… O kai baigdavosi dainos, žaisdavome indėnus ir bandydavom perrėkti krentančių bombų švilpimo bei sprogimo garsus… To jausmo jokiais žodžiais neperpasakosi. 

Karui niekas nesiruošė iš anksto, tad problema tampa ne tik išgyvenimas, bet ir gyvenimas. 

– Gyvenome ūkiškai, tad maisto, konservų turėjome ir sau, ir kaimynams. O štai degtukų tik keturias dėžutes. O jie – tai ir krosnies šiluma (kovas buvo šaltas – 15–16 laipsnių šalčio), ir žvakės šviesa. Visus degtukus laikiau prie savęs ir stengiausi kiek įmanoma taupyti. Kiekvieną kartą uždegant drebėjo rankos. Net ir vyras prisidegti cigaretę galėjo tik nuo krosnies ar žvakės. 

Po kelių savaičių, praleistų rūsyje, marčią ir anūkus pavyko evakuoti. Seneliai liko vis dar tikėdami, kad visa tai greitai pasibaigs. 

– Kai paskutinį kartą važiavau į miestą, jo beveik nebebuvo. Net cerkvę, kuri išstovėjo ilgiausiai, galų gale subomdardavo. Žmonių daug, visi susislapstę rūsiuose, o ten nei elektros, nei vandens, nei šilumos. Kai apšaudymas liaujasi, išlenda į paviršių, ko nors išsiverda ant laužo ir vėl atgal. Tie fašistai pusę miesto sulygino su žeme, bet nesustojo, ir vėl intensyviai bombardavo. Vienos tokios atakos metu priešais Aleksandrą sprogo bomba… 

Kontūzija, po to – insultas. 

– Supratau, kad likdami ten, pasmerkiame save mirčiai. Mus vežė savanoriai, tik jų titaniškomis pastangomis nevaikštančiam ir erdvėje nebesiorientuojančiam Aleksandrui pavyko gauti neįgaliojo vežimėlį bei rasti vietą vagone, skirtame ypač sunkiems ligoniams. Paprašiau Lietuvoje gyvenančio sūnaus Seriožos surasti mums kokį prieglobstį. Jo bendradarbio žmonos, Joniškėlio apylinkių seniūnijos pavaduotojos Rūtos Liberienės dėka mes atsiradome Joniškėlyje. Išvažiavom kaip stovime. Tik atvykus pastebėjau, kad ant Aleksandro kojų skirtingi batai – vienas žieminis, kitas – vasarinis. Tiesą pasakius, jo būsena buvo tokia, kad jis iki šiol nepamena tos ilgos ir sunkios kelionės į nežinią. 

Adata ir siūlas 

Pirmomis dienomis Joniškėlyje pora mėgavosi… tyla. 

– Yra toks posakis – taip tylu, kad net ausyse skamba. Buvo ir gera, ir labai neįprasta. 

Aleksandrui vietos medikai suteikė visą įmanomą pagalbą, atliko operaciją, nuolat stebi jo būseną, kuri, nors ir nėra labai gera, tačiau stabili. 

– Per tuos du mėnesius aš nė iš vieno žmogaus negirdėjau nieko blogo. Be jų mes būtume bejėgiai – svetima šalis, nežinoma kalba, kiti papročiai. Mumis rūpinasi kaip savo tėvais. Duok Dieve, jiems visiems sveikatos ir kad niekada niekas nepatirtų karo siaubo. Tik labai baisu, kai esi nuo visų priklausomas. Pas mus buvo užsukusi sena, už mane dar vyresnė moteris. Sako, aš pati sunkiai gyvenu, gaunu mažą pensiją ir nelabai galiu kuo padėti, bet imk, vaikeli, adatą ir siūlų… Aš galvojau, kad tą akimirką man sustos širdis. Pati neturėdama nieko, ji visiškai svetimam žmogui atnešė adatą ir siūlų. Aš tokio gerumo niekuomet nesu patyrusi. Iš kitos pusės… Ar įsivaizduojate, kokia tai yra gėda. Mes niekada nebuvome išmaldos prašytojai. Juk visą gyvenimą dirbome. Aš retai kada viename darbe, dažniausia – dviejuose, trijuose. Juk nė vienam neatsakiau, kam tik galėjau, padėjau. Važiavau nuo ryto iki vakaro, leidau vaistus, dariau lašines, globojau ir glaudžiau kiekvieną… Pasidarėme remontą, sakėme, su seneliu ramiai sulauksime senatvės, džiaugsimės vaikais, anūkais… O dabar nei buto, nei namo, nei miesto… Sugriovė viską. Ten dabar net akmenys dega… O mes… Gyvename svetimuose namuose, gulime svetimose lovose ir valgom iš svetimų indų… Turime leidimą metus gyventi Lietuvoje, o kas paskui? Kur dėtis? Kur grįžti, jei neliko net kur pernakvoti. Pradėti gyvenimą iš naujo su tokiu ligoniu kaip Aleksandras? Tapti našta vaikams? Ir kiek tokių kaip mes?! Jie mus pavertė bomžais… Už ką? Pasakykite – už ką?!

Pamiršti tai, kas nepamirštama 

Pora gauna pensiją. Ukrainietišką. Marija apie 50 eurų, Aleksandras – apie 100. Maistu padeda geri žmonės. Nors širdis Ukrainoje, Joniškėlyje jau spėjo susirasti draugų, nuolat užsuka į biblioteką, mėgsta mankštintis miesto sode įrengtais lauko treniruokliais. 

Mūsų pokalbio dieną viena moteris atnešė pomidorų sodinukų. Kaimynai leido naudotis keliais metrais daržo, tad ten Marija planuoja įsirengti nedidelę daržovių lysvę. 

– Virtuvėje turiu visą paką degtukų. Žinau, kad čia bombos nekrenta ir dirba parduotuvės, bet vis tiek nusipirkau. Bijau, kad pritrūksiu… 

Moteris prisipažįsta, jog vos vakare sumerkia akis, priešais ir vėl regi degantį gimtąjį miestą ir girdi krentančių bombų sprogimus. 

– Ar kada tai pamiršiu? Ar įmanoma pamiršti sudegintus namus, kuriuose augo tavo vaikai. Kaip pamiršti geriausią draugę, kurios namą susprogdino bomba. Ji žuvusį vyrą tempė per visą miestą ir paliko slėptuvės prieangyje. Ten buvo kraunami žuvusiųjų kūnai, nes nebuvo nei kam, nei kur laidoti. Jai teko skubiai evakuotis, tad taip ir išvažiavo. Pasiėmė rankinę (viskas, kas liko iš užgyvento turto) ir išvažiavo nepalaidojusi mylimo žmogaus. Ar galite įsivaizduoti, kaip ji jaučiasi iki šiol? Ir kiek tokių! Kapai subombarduoti, tad laidoti nebuvo kur. Jei artimieji dar turėjo jėgų, žuvusiuosius į ką nors suvyniodavo ir pakasdavo tiesiog namo kieme. O kiek mirė baisiose kančiose po nuo bombardavimų užgriuvusiomis sienomis? Suskaičiuoti neįmanoma. Kaip turėčiau tai pamiršti? Jie sako, atėjo mūsų „vaduoti“. Nuo ko? Ar tie vaikai, tos moterys, tie suluošinti seniai ir buvo tie „naciai“? O juk čia tik mūsų miestas. Kiek tokių visoje Ukrainoje? 

Marija nutyla. Kambaryje laikrodžio tiksėjimas maišosi su graudžia rauda. 

– Neliko namų, sunaikino didžiulį sodą… Labiausiai man gaila prosenelės ikonos. Po ja tuokėsi senelė, mama, aš – keturios kartos. Turėjome viltį, jog tai taps relikvija vaikams. Jie tą viltį nužudė…

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.