100 hektarų žemės dirbantis smilgietis labiausiai vertina laisvę

Smilgiuose gyvenantis ūkininkas Romualdas Vasiliūnas gyvenimu nesiskundžia: „Kiek uždirbu, tiek ir užtenka“. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

– Neauginu nei danielių, nei avelių – būsiu jums neįdomus, – kukliai šypteli savo namų duris praveriantis Smilgiuose gyvenantis ūkininkas Romualdas Vasiliūnas. Šimto hektarų ūkį prižiūrintis vyras niekada nesiskundė pasirinktu keliu ir tikina, jog didžiausia tokio gyvenimo vertybė – laisvė.

Gimė rekrutų kaime 

Romualdo tėviškė – netoli Smilgių buvęs Maliupių kaimas. – Iš caro kariuomenės grįžtantiems rekrutams buvo dalinama žemė – po valaką kiekvienam. Dauguma jų buvo svetimtaučiai, tad žemę parduodavo vietiniams. Taip 1865 metais atsirado Maliupių kaimas, gyvavęs kiek daugiau nei šimtą metų – aštunto dešimtmečio pradžioje jis dingo po melioracijos traktorių ratais. Dabar toje vietoje likę tik keli vieniši ąžuolai, – pasakoja Romualdas.

Kolūkyje dirbusių tėvų šeimoje augęs Romualdas buvo jauniausias iš trijų brolių. Mokėsi Girsūduose, po to – Daujėnuose, o vidurinę baigė Pasvalyje. Buvo 1982 metai, kai pradėjo ir iš aukštųjų mokyklų imti į sovietinę armiją. Romualdas bandė stoti į Žemės ūkio akademiją, stojamuosius egzaminus išlaikė, tačiau konkurso (anuomet į vieną vietą pretendavo net septyni žmonės) nepraėjo. 

Įstojo į Kauno 23 technikos mokyklą, pasirinko kino mechaniko specialybę. Po metų buvo pašauktas tarnauti sovietinėje armijoje. 

– Išvežė toli – į Kirgiziją, Oršos miestą. Vietos ten gražios, šalia mūsų dalinio buvo kalnas, vietinių laikomas šventu, pro tą vietą kažkada ėjo Šilko kelias. 

Vyras tarnavo karinės brigados transporto skyriuje kino mechaniku ir vairuotoju. 

– Turėjome ne tik automobilį, bet ir 200 arklių. Jie buvo naudojami gabenti amuniciją kalnuose, ten, kur įprasta technika negali pravažiuoti. Pareigos buvo nesunkios, tačiau gal kiek nuobodžios. Kiti važiuodavo į kalnuose vykstančias pratybas ir ten laikas eidavo greičiau. Šeštadienį, sekmadienį, kol kiti ilsėdavosi, aš turėjau rodyti filmus ir tvarkyti klubą… – šypsosi ūkininkas. 

Ūkio pradžia – 22 hektarai 

Iš karinės tarnybos jaunuolis grįžo į „Naujojo gyvenimo“ kolūkį Girsūduose. Dirbo tiekėju, mechanizatoriumi, Vabalninko technikume baigė mechanizaciją. 

Paskelbus nepriklausomybę, imti reorganizuoti kolūkiai. 

– Už mano ir tėvų pajus aukcione įsigijome fermą, technikos, sėklų ir 1992 metais ėmėme ūkininkauti. Labiausiai nerimavo tėvai. Jie dar prisiminė ūkininkų trėmimus, dvejojo dėl nuolat besikeičiančios valdžios, nerimavo, ar pradėjusiems savarankiškai dirbti bus mokamos pensijos. Tačiau man pavyko juos įtikinti ir pradėjome dirbti. Iš pradžių daugelis į mus žiūrėjo su nepasitikėjimu, dvejojo, ar tai rimta, ar pavyks. Vėliau, kai pamatė, jog išeina visai neblogai, atsirado tokių, kurie ėmė žiūrėti su pavydu, priekaištauti, jog viską gavome veltui iš kolūkio. Bet juk tai buvo pajai, mes buvome lygiai tokie pat dalininkai, kaip ir visi likę kolūkiečiai, ir tiesiog pasiėmėme tai, kas mums priklauso. 

Pradžioje dirbo 22 hektarus, šiemet Vasiliūno ūkis išsiplėtė iki 100 hektarų. Vyro nuomone, tai optimalus plotas. 

– Nepamirškite, kad man jau eina 59 metai – jaunesnis tikrai nebūsiu. Jei norėtum plėstis, reikia ir technikos, ir naujo inventoriaus, ir pagalbinių rankų. 

Beje, Romualdas savo ūkyje stengiasi viską padaryti pats ir svetimų nesamdo. 

– Turiu susipirkęs techniką, kuri leidžia našiau, greičiau ir su mažiau rankų padaryti visus darbus. 

Ūkininko kieme – trys traktoriai – 2006 pirktas „Belarus“, 1973 metų gamybos kažkada švedų į Pasvalyje vykusį aukcioną atvežtas „Ursus“ ir naujutėlaitis „John Deere“. 

Apie laisvę ir valdžią 

Ūkininkas visus tuos metus augino javus. Sakosi, jog šiemet derlius gal ir nebus rekordinis, kaip pernai, tačiau aruodai tušti neliks – žiemkenčiai gerai peržiemojo. 

Šypteliu – o kaip reikalai su tuo nuolat dėl visko besiskundžiančio ūkininko stereotipu? 

– Kiek uždirbu, tiek ir užtenka. Būna geresni metai, būna prastesni, tačiau gyventi galima. O tie, kurie dejuoja… Gal jie kitaip dirba? Gal kokių žinių ar įgūdžių trūksta?.. 

Romualdas Vasiliūnas daug metų priklausė Ūkininkų sąjungai, tačiau dabar iš jos pasitraukė. 

–Anksčiau visi susirinkdavome, padiskutuodavome, atvažiuodavo įvairios firmos, ką nors naujo pristatydavo. Dabar to nebėra. Dažniau sulaukiu kvietimų iš kitų rajonų, nei iš savo… 

„Man patinka toks gyvenimo būdas, kai esi nuo nieko nepriklausomas, pats sau šeimininkas.“ Aidos GARASTAITĖS nuotr.

O kaip santykiai su valdžia? 

– Per tuos metus buvom užversti biurokratija, taisyklėmis, nurodymais. Štai vienas naujesnių – nuo kitų metų aplink melioracijos griovius turėsime palikti trijų metrų apsaugines zonas. Tai yra iš abiejų griovio pusių po tris metrus nedirbtos žemės. Kas ten bus? Augs piktžolės! O kas jas šienaus? Privers mus? Arba tas pats šunų ir kačių ženklinimas. Aš suprantu, tiems, kas užsiima veisimu, kas keliauja į užsienį, – ten tvarka turi būti. Tačiau ar to reikia kaimo žmogui?.. Toks jausmas, kad kažkas „prastūmė“ sau naudingą įstatymą. Ir tai dar vienas įrodymas, kad valdžia atitolusi nuo paprastų žmonių ir skraidžioja kažkur padebesiais. 

Ar per tuos trisdešimt ūkininkavimo metų niekuomet nesinorėjo spjauti ir viską mesti? 

– Ne. Man patinka toks gyvenimo būdas, kai esi nuo nieko nepriklausomas, pats sau šeimininkas. Noriu – dirbu, noriu – ne. „Valdiško“ darbo, kai tave kažkas stumdo ir varinėja, tikrai negalėčiau dirbti. Man reikia laisvės. 

Žemė neliks be priežiūros 

Vasiliūnų ūkio namai bei aplinka – jaukūs ir tvarkingi. Visa tai Romualdo žmonos, Pasvalio socialinių paslaugų centre dirbančios Ritos nuopelnas. 

Jauki ir skoningai sutvarkyta sodybos aplinka – Romualdo žmonos Ritos nuopelnas. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

2003 metais šeima šalia Smilgių pasistatė namą. Čia gimė ir jųdviejų atžalos. Sūnus Nojus šiemet baigs Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją, dukra Beatričė – dešimtą klasę. 

Paklaustas, ar vaikai eis tėvo pėdomis, vyras trumpam nutyla. 

– Nelabai norėčiau. Žemei reikia pašaukimo, reikia, kad nuo mažų dienų ji „liptų“. O dabartiniam jaunimui rūpi visiškai kiti dalykai. Nojus svajoja apie su chemija susijusią profesiją, tačiau viskas priklausys nuo egzamino rezultatų. 

Bet ar nebus taip, kad po kelių metų tiesiog nebeliks kam dirbti žemės? 

– Kaimas lieka kaimu – mieste gyvenimas gerokai intensyvesnis, ten jaunimas ir traukia. Be to, natūralu, kad jauni žmonės labiau nori bendrauti su savo bendraamžiais. Kaime tokių galimybių nėra. Aš dar galvoju kokius dešimt metų pratempti, o po to viską parduosiu. 

Ir visgi ši pokalbio dalis baigiasi ne taip pesimistiškai, kaip gali atrodyti iš šalies. Romualdas ima lenkti pirštus ir vardinti aplink gyvenančius ūkininkus, kurių vaikai grįžo dirbti į kaimą. Žemė neliks be priežiūros. 

Iš laukų parneštos „šiukšlės“ 

Dalis aplinkiniuose laukuoseRomualdo surastų „lobių“. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Ant sienos pastebiu įrėmintą priešistorinį akmeninį kirvuką ir tai mūsų pokalbį pakreipia netikėta linkme. Pasirodo, ponas Romualdas – aistringas lobių medžiotojas. Kol neįsiaudrino jūsų fantazija ir mintyse nepradėjote piešti Indianos Džonso filmo kadrų, patikslinsiu – smilgietis laisvalaikiu į rankas ima metalo ieškiklį ir su juo „šukuoja“ aplinkinius laukus. 

– Viskas prasidėjo dar vaikystėje, kai melioracija iš gilesnių sluoksnių į žemės paviršių iškeldavo kalkakmenius. Tuos akmenis kolūkis suversdavo kur pamiškėje ir aš labai mėgdavau juos apžiūrinėti. Fosilijos, kaulų liekanos mane buvo tiek sužavėjusios, kad net galvojau stoti į Vilniaus universitetą studijuoti geologijos. Deja, ten vienas stojamųjų egzaminų buvo užsienio kalba, o prancūzų nebuvo stipriausiai mokamas dalykas, tad svajonę teko palaidoti. Užtat dabar, sulaukęs senatvės, nusipirkau metalo ieškiklį, vaikštau po laukus ir renku šiukšles, – kvatojasi Romualdas. 

Paprašytas vyras atneša keliolika maišelių minėtų „šiukšlių“. Juose – įvairios monetos, sagos, kryželiai, šventi medalikėliai.

 O kur auksas? 

– Aukso taip ir nepavyko rasti. Iš to, ką radau, vertingiausias, ko gero, sudilęs patagonas (Ispanijos Nyderlandų moneta, kaldinta 1612–1712 m. – aut. past.), viena graži sagė. To, ką randu, vertė priklauso ne nuo metalo spalvos, o nuo istorinės vertės.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.