Iššūkiai veterinarui – kasdienybė

Algirdas Jasiūnas – veterinaras iš Nairių, vykstantis pas pacientus visame rajone. O laisvalaikiu su šeima ūkininkauja, puoselėja sodą. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Neseniai praėjusios Tarptautinės veterinarijos dienos proga lankėmės Nairiuose – susipažinome su čia gyvenančiu gyvūnų gydytoju Algirdu Jasiūnu. Keturkojų augintinių sveikatos specialistus Pasvalio rajone jau galima suskaičiuoti ant pirštų. Pasikalbėjome su vienu jų – kokia yra veterinaro kasdienybė? Kaip keičiasi žmonių požiūris į gyvūnus? Išgirdome ir paties Algirdo istoriją. Viskas prasidėjo vienkiemyje, naminės ir laukinės faunos apsuptyje…

Augo Adolfo ir Valerijos šeimoje. Tėvai dirbo paprastus darbus, triūsė melioracijoje, kolūkyje. Taigi, ūkis, gyvuliai – buvo savi, traukė nuo vaikystės. O nepriklausomybės laikais pradėjo ūkininkauti ir savarankiškai. Gyvūnais Algirdas rūpinosi nuo pat mažens: „Visokių buvo – kačiukų, šuniukų, kiškių… Juk gyvenome vienkiemyje. O tais laikais ten dar buvo ir draustinis.“ 

Polinkį į veterinariją pajuto dar aštuntoje klasėje: „Tada jau tikrai žinojau, kad to sieksiu.“ Kas gi lėmė tokį stiprų pašaukimą? „Turbūt patraukimas… Ir giminėje buvo tokių žmonių – močiutės brolis Kazimieras. Nors bendrauti su juo jau neteko. Man šita specialybė tiko. Kažkas arčiau sielos…“ Nuosekliai tuo keliu ir ėjo. 

Baigė veterinarijos akademiją Kaune (dab. Lietuvos sveikatos mokslų universitetą). Mokslai, pripažįsta, buvo kietas riešutėlis – iš šimto dvidešimties įstojusių studijas baigė vos kas antras. „Atrodo, viskas gražu, miela. Bet užtenka į anatomijos katedrą nueiti, pajusti tikrą kvapą, ir išsilaksto“, – juokiasi veterinaras. Na, o praktikuojančių gydytojų šiandien – dar mažiau. Juk veterinaru dirbti gali tikrai ne kiekvienas. Ši specialybė reikalauja ir fizinės jėgos, ir psichologinės ištvermės, tvirtumo. Tačiau kartu – ir atjautos, švelnumo. Viską reikia suderinti! 

Kad po mokslų grįš į gimtąjį kraštą, Algirdas visada planavo: „Nebuvo minčių kur nors išvažiuoti ar pasilikti mieste. Namuose buvo ir ūkis, tėvų palikimas. O dabar ir pats ūkininkauju.“ Jasiūnų šeima puoselėja žemės ūkį – žmona Ernesta rūpinasi apskaita, ūkiu domisi ir sūnus Paulius, Vaškų gimnazijos devintokas. „Ir vieną karvytę turime – tik dėl grožio. Kaip veterinarui ir priklauso“, – juokiasi Algirdas.

Šinšilos, karvės ir pasiutligė 

2004 metais baigęs studijas, Algirdas grįžo į gimtąjį kraštą ir ėmė darbuotis veterinarijos srityje. Atidarė individualią įmonę. Porą metų dirbo ir Veterinarijos klinikoje Vaškuose. Šiandien važinėja pagal iškvietimą po Pasvalio, taip pat – gretimą Pakruojo rajoną. Per tuos metus atsirado ir nuolatinių klientų. 

– Nežinai, kada prasidės darbo diena – gal vidury nakties. Telefoną visada turiu prie savęs. Nežinai, kada žmogus iškvies, kada susirgs šuo, veršiuosis karvė. Ne tam mokėmės, kad atidirbtume darbo valandas. Visada turi būti budėjimo režime. Būna, ir naktį paskambina, ir per šventes. Kartais per Kalėdas netenka prisėsti prie stalo, – apie veterinaro kasdienybę pasakoja medikas. Na, o jei tuo metu, kai kam nors reikia pagalbos, veterinaras išvykęs – vaduoja kolegos. Tiesa, praktikuojančių veterinarų mūsų rajone teliko vos keli. O prieš kurį laiką tiek buvo vien Vaškų seniūnijoje! 

Algirdas, Ernesta ir Paulius Jasiūnai – šeima, kurią traukia žemė ir jos gyvybė. Tėtis – veterinaras, o visa šeima rūpinasi dar ir žemės ūkiu. O kompanioną Reksą prieš trylika metų išgelbėjo nuo adatos. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Kaip su tokiu darbo režimu susigyvena šeima? „Priprantame… Tai jau nieko išskirtinio. Be to, dabar – ir malonumas išvažiuoti kur nors gydyti. Iškvietimų – vos keliskart per savaitę. Nebėra tiek galvijų. O anksčiau, būdavo, – nuo ryto iki vakaro“, – atskleidžia veterinaras. Gyvulių, kaip žinome, žmonės laiko daug mažiau nei anksčiau. Iš kadaise rajone buvusių 250 bandų (gyvulių laikytojų) šiandien – gal vos 40. Tačiau džiaugiasi, kad aplinkui ūkininkų, kuriems prireikia veterinaro pagalbos, dar tikrai yra. 

O atvejų būna pačių įvairiausių. Algirdas juokiasi, jog gydo visus gyvūnus – nuo blusos iki dramblio, ko tik prireikia. Bet daugiausia dirbti visgi tenka su stambiaisiais gyvūnais, galvijais. Gydo ir arklius. Juolab kad Vaškuose žirgų pastaruoju metu vis daugėja! Tiesa, yra tekę rūpintis ir vėžliu, šinšilomis. O jūrų kiaulytės – jau įprasti pacientai. 

– Visada važiuoji ir galvoji – ką čia reikės padaryti? Kaip išsisukti iš tos situacijos? Nes atvejų būna visokiausių. Per tiek metų mačiau visko. Iššūkiai tapo kasdienybe. Karvėms iškritusios gimdos, šliužo užsisukimas… Ir kiekvienas atvejis vis kitoks, ne pagal vadovėlį. Ir pasiutligių yra tekę matyti. Ačiū Dievui, mūsų regione jos dabar jau nebėra. Nebent prie Baltarusijos – ten nevakcinuojama. O pats, susidūręs su pasiutlige, gavau vakciną ir, štai, – sėdžiu gyvas, šnekamės, – pasakoja veterinaras. 

„Darbo“ fotografė, klausydamasi mūsų pokalbio, susimąstė – žmogaus juk galima paklausti, kaip jis jaučiasi. O kaip paklausti gyvūno?.. 

– Yra klinikinio tyrimo planas, jo ir laikomės. Temperatūra, kvėpavimas… Surenku klinikinių tyrimų duomenis ir darau išvadas. Kitaip ir nebūna… Yra du prietaisai, kurie visada lydi daktarą – stetoskopas ir termometras. Tai pagrindas! Iš to apie gyvūną gali pasakyti maždaug 90 % informacijos, ir greitai. Aišku, galima atlikti kraujo tyrimus, echoskopiją. Bet tokius įrankius ne kiekvienas veterinaras gali įsigyti, – atsakė pašnekovas. 

Be to, paciento būklę parodo ir jo nuotaika, ausų, uodegos padėtis. Tik mums atrodo, kad gyvūnai nekalba… O štai, – veterinarai – žino, kaip paklausti. 

Gyvūnas – šeimos narys, kuriuo turime pasirūpinti 

Veterinaro darbas per pastarąsias kelias dešimtis metų labai pasikeitė. Modernėja priemonės, vaistai, daugėja informacijos, keičiasi ir požiūris. Turbūt ne vienam sovietmečiu yra tekę girdėti posakį: namie veterinaras – viena bėda. Vieša paslaptis, kaip tuomet būdavo… Šiandien ši specialybė atgavo reputaciją, veterinarai – tikri gydytojai medikai, padedantys gyvūnams, o kartu ir žmonėms. 

Stipriai keičiasi ir visuomenės požiūris į gyvūnus, sąmoningėjama. Tuo metu, kai Algirdas įstojo į akademiją, gydomos buvo vien karvės, arkliai ir kiaulės. O baigiant mokslus, tai jau keitėsi – pradėti gydyti ir šunys, katės. (Be to, šiandien geriausiai gyvena būtent veterinaras, kuris gydo smulkiuosius gyvūnus – atskleidė specialistas.) 

Į humaniškėjantį požiūrį specialistas žvelgia teigiamai. Su siaubu prisimena, kaip buvo elgiamasi su šuniukais, kačiukais. Šiandien – žmoniškiau. Paplito gyvūnų eutanazija, šeimininkai nenori leisti augintiniams kankintis. 

Prašnekome – ar iš tos didelės meilės gyvūnui žmonės kartais neperlenkia lazdos? Kartais atrodo, kad gyvūnas – net aukščiau už žmogų… „Tai visgi šeimos narys. Ir nieko čia nepakeisi… Jei laikai katinuką ar šunį, tau jis – mielas, o ir meilės jie moka išsireikalauti“, – nusišypso gyvūnų sveikatos specialistas. 

Veterinaras pademonstravo, kaip vyksta gyvūnų ženklinimas ir kokios priemonės tam naudojamos. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Prašnekome ir apie vieną naujausių pokyčių – gyvūnų „čipavimą“. Tuo užsiima ir Algirdas. Prieš metus įsigaliojus privalomam naminių gyvūnų ženklinimui, padirbėti jau teko daug. Tiesa, žmonių reakcijos įvarios – vieni dejuoja, bet vis tiek „čipuoja“, kiti kategoriškai atsisako. 

Veterinaras priminė, jog „čipuoti“ reikia ne tik šunis, kates, šeškus, bet ir paukščius, graužikus, primatus bei roplius! Taigi, jei turite vėžliuką, identifikuojančio „čipo“ prireiks ir jam. Tačiau, jei gyvūnas jau labai senas, akys merkiasi, ir netrukus iškeliaus į „šunišką svietą“ – ar beverta? „Nemanyčiau, kad tokiu atveju kas nors baustų“, – sako specialistas. 

Veterinaras papasakojo, kaip vyksta „čipavimo“ procesas. Vienkartine adata gyvūnėliui po oda įterpiama ryžio grūdo dydžio nesiekianti kapsulė – mikroschema. Tuomet, pagal jos kodą, gyvūnas registruojamas Gyvūnų augintinių registre. Kam tai reikalinga? Jei gyvūnas pabėgtų (tarkime, Naujųjų metų naktį, išsigandęs fejerverkų), jį radęs asmuo gali kreiptis į veterinarą – jis registre matys šeimininko kontaktinius duomenis ir žinos, kam gyvūnėlį grąžinti. Nors ženklinimas kainuoja, veterinaras įsitikinęs – kiekvienam naminiam gyvūnui reikia priežiūros. O šie keliolika eurų – visam augintinio gyvenimui. 

Be abejonės, veterinaro namuose taip pat gyvena keturkojai augintiniai. Be karvutės, čia dar vaikšto katinas. O šunelis Reksė atsirado netikėtai: „Kai buvo mažas, jį prašė užmigdyti. Aš pats šuns dar neturėjau. Nesutikau… Pasiėmiau su savimi (šypsosi)“. Jasiūnų namus jis saugo jau trylika metų!

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.