„Aš nepadariau nieko tokio, kad apie mane rašytumėte. Taip pasielgtų bet kas“,– pokalbio metu prasitars mikoliškietė Gražina Mikalajūnienė. Prieš penkiolika metų tragiškai žuvus dukrai, moteris ėmėsi auginti anuomet vos trejų metukų anūkėlę Faustą.
Gražiną užaugino… močiutė
Mikoliškyje, Stoties gatvėje, stovintis G. Mikalajūnienės mūrinukas mus pasitiko žiedų jūra. Vėsaus pavasario fone žydintys narcizai, tulpės bei kitos ankstyvosios gėlės ir žavėjo, ir stebino.
– Čia mano silpnybė. Nuo mažų dienų negaliu gyventi be gėlių, – mosteli ranka Gražina.
Užėję į namo vidų, taip pat randame daigais nukrautas palanges.
Kambarėliai nedideli, tačiau jaukūs ir šilti. Viename iš jų ant stalo netrunka atsirasti virdulys karšto vandens. Kelios akimirkos ir po namus pasklinda malonus žolelių arbatos kvapas, kartu – ir skaudi Gražinos šeimos istorija.
– Mūsų šeima nestandartinė. Tėvelis Jonas Gulbinas žuvo, kai aš dar buvau negimusi. 1944 metais, užėjus sovietams, kad išvengtų priverstinio ėmimo į karą, jis pasitraukė į mišką. 1945 metų kovo 27 d. jis ir dar trys jo broliai buvo nužudyti… Draugai naktį slapta pavogė palaikus ir parvežę palaidojo už Deglėnų. Vos susikūrusi mamytės šeima iširo…
Kaip žinome, pokario mėsmalė pasigailėjo reto. Mikoliškietė pasakoja, kad visi likę tėvelio artimieji buvo suimti ir ištremti į Sibirą.
– Jie paėmė visus… Paliko tik iš lovos pasikelti negalintį senelį… Taip ryšiai su tėvelio gimine nutrūko. Vėliau, kai jau viskas baigėsi, pažinau vieną kitą tetą. Bet tik tiek. Šeima ir visi su ja sieję ryšiai buvo sunaikinti.
Sovietai turėjo „unikalią“ savybę – skausmą užkoduoti ilgiems metams. Dar kartą netekties siaubą šeimai teks išgyventi po kurio laiko, kai teisme reikės įrodinėti, kad šeimos galva iš tiesų žuvo…
– Mamytė ketverius metus slapstėsi kaime. Draugai jai padėjo susigrąžinti mergautinę pavardę. Kai man sukako ketveri, ji išvažiavo į Pakruojo rajoną dirbti miške. Mane užaugino Kidžionių kaime gyvenusi močiutė. Ji buvo giežta, bet gera.
Ponia Gražina nutyla ir nusišypso, o mane ima krėsti drebulys žinant, kokį žiaurų pokštą jai iškrės likimas.
Gražinos laimė
Levas Tolstojus „Anoje Kareninoje“ rašė: „Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.“
Gražinos gyvenimas – toks pat, kaip ir tūkstančių Lietuvos kaimo moterų. Ir laimė jos tokia pati. Gyvendama Kidžioniuose susipažino su išvaizdžiu vairuotoju Jonu Mikalajūnu.
– 1966 metais susituokėme, o jau kitų metų gegužės 1 d. čia, Mikoliškyje, į žemę sukalėme būsimo namo pamatų vietą žyminčius kuolus. Dukrytė Gita gimė dar Kidžioniuose, o štai sūnų Dangį jau parsivežėme į naujus namus.
Šeima gyveno, augino vaikus, svajojo apie ateitį ir džiaugėsi dabartimi. Gražina daug metų dirbo Mikoliškio vaikų darželyje, vėliau – paukštyne. Šiam užsidarius, vėl grįžo į darželį.
Jos laimės paslaptis – gyventi ir sugyventi su savo artimaisiais, Dievu ir žmonėmis. Tais pačiais žmonėmis, kurie lemiamą valandą ištiesė pagalbos ranką, o dabar paskambino į redakciją ir pakvietė Motinos dienos išvakarėse užsukti į paprastos, bet savo atsidavimu – neeilinės mikoliškietės namus.
Jūs priekaištaujate, kad delsiu pradėti pasakojimą? Yra tokių istorijų, kurių geriau niekada nereikėtų nei klausyti, nei užrašyti…
Lemiamas bulviasodis
– Gegužės septintą dieną bus penkiolika metų, kai tai atsitiko… – moters akyse ima kauptis ašaros, – tiek laiko praėjo, o kalbėti labai sunku. Bet aš juk motina… Gita buvo nepaprasta mergaitė. Gera, atidi, mylinti. 19 metų dirbo vaikų darželio auklėtoja. Metus Mikoliškyje, o paskui visą laiką Panevėžyje, Kniaudiškių darželyje. Buvo labai mylima tiek vaikų, tiek tėvelių… Tais metais Motinos dienos savaitgalis buvo ilgesnis. Dabar jau nepamenu kaip ten buvo, bet pirmadienis dar buvo laisva diena, tad nusprendėme pasodinti bulves. Man skaudėjo kojas, todėl paprašiau, kad bulviasodę prižiūrėtų Gita. Kaip užlipti ir ką daryti pasakiau, o kad traktoriui apsisukant reikia nulipti – nepaminėjau… Mes su Fausta (jai tada buvo treji metukai ir keturi mėnesiai) sėdime, kažką kalbamės. Aš pakeliu akis ir sustingstu – traktorius atbulas smenga į griovį, o Gitos niekur nematyti… Aš pasileidau bėgti prie griovio. Traktorius pasviręs, bulviasodė griovyje, o iš už jos krašto… suspausti mano dukrytės kumščiai… Puoliau kviesti pagalbą… Bandžiau stabdyti pravažiuojančius automobilius ir prašyti, kad iškviestų greitąją… Kažkuriuo momentu atsisuku ir matau per lauką link griovio bėgančią Faustą. Bandau vytis… Tačiau ji buvo greitesnė ir viską išvydo pati…
Nerimauja tik dėl vieno
Gita buvo išsiskyrusi su Faustos tėčiu, tad anūkę ėmėsi globoti močiutė. Gražinai buvo 62 metai, kai ji vėl tapo… mama.
– Sprendimo ar svarstymo nebuvo jokio – kaip aš galėjau palikti savo vaiką? Ar buvo sunku? Sunku buvo laidoti dukrą… Visi ramino, guodė, kad liko mergytė… O aš galvojau tik apie viena – man nieko nereikia, kad tik Gitutė grįžtų namo… – moters balsas užsikerta. – Jos juk po gimimo pirmus metus čia gyveno. O po to kiekvieną mielą savaitgalį atvažiuodavo. Džiaugėmės, žaidėm, juokėmės… Tai buvo jos namai ir net nebuvo kitos minties, kad gali būti kitaip.
Gražina nutyla ir pažvelgia kažkur tolyn pro langą. Jos spindinčiame žvilgsnyje matau mažą, balta suknele vilkinčią mergaičiukę, priimančią Pirmąją Komuniją, važiuojančią į Paįstrio mokyklą, peržengiančią Juozo Balčikonio gimnazijos slenkstį…
– Mano mergytė užaugo… Žinote, kada aš pajutau nerimą? Kai jai sukako aštuoniolika metų. Tuomet aš supratau, kad reikės išleisti. Aš jos nelaikau, kur nori gali eiti, ką nori daryti, bet taip norėčiau, kad ji būtų mažesnė… Tačiau toks gyvenimas ir nieko čia nepadarysi. Esu laiminga, kad man užteko jėgų ir sveikatos ją užauginti, kad jai nereikėjo glaustis svetimuose namuose…
Moteris prisipažįsta, jog kartais pajaučianti, kad tarp jos ir anūkės – beveik šešiasdešimties metų skirtumas.
– Tačiau mes vis pasikalbam. Stengiuosi prie jos prisitaikyti ir bent širdyje būti jauna. Man regis – visai neblogai sugyvename.
Fausta
Devyniolikmetė Fausta – J. Balčikonio gimnazijos abiturientė. Visos jos mintys – apie dabar vykstančius egzaminus. Paklausta apie ateities planus, prasitaria kartais pasvajojanti apie sporto žurnalistės karjerą, tačiau viskas priklausys nuo sėkmės egzaminuose.
Mergina rodo albumą su nuotraukomis, kuriose ji šokių ritmu sukasi įvairiose scenose. Fausta šokti pradėjo būdama penkerių. Nuo šešerių šoka Jolantos Preidžiuvienės vadovaujamame kolektyve. Su juo dalyvavo jau dviejose Dainų šventėse.
– Pamenu, kai ji pirmą kartą atėjo pas mus – buvo labai nedrąsi mergaitė. Iš savo bendraamžių Fausta išsiskiria atsakingumu – visuomet labai rimtai žiūri į bet kokias užduotis ar pasirodymus. Ji protinga ir turinti savo nuomonę. Ir, žinoma, labai žavi jos ir močiutės santykiai. Kai mes važiuojame į kokią kelionę, Fausta visada klausia, ar galėtų su savimi pasiimti bendrakeleivę – savo močiutę. Jos ir ledus kartu perka, ir į muziejų kartu eina. Viena kitos nepalieka. Viena kitą palaiko, – telefonu pasakoja Jolanta Preidžiuvienė.
Fausta pasakoja apie tai, kad nors dabar ir egzaminai, ir kartais išvažiavusi į Panevėžyje esančią mokyklą septintą valandą ryto namo grįžta tik po dvylikos valandų, tačiau laiko šokiams ir draugams vis dar surandanti.
Atsargiai paklausiu, ar ilgisi mamos. Vietoj atsakymo – skausmo ir ilgesio ašaros.
– Pamenu, kai ji dirbo darželyje, aš ateidavau pas ją ir kol kiti vaikai žaisdavo, aš miegodavau… Močiutė sakydavo, kad vaikai mieste nepažįsta gyvūnų, o aš, nuolat besilankanti kaime, juos visus žinau. Matau akimirką, kai visi vaikai pietus valgo prie savo staliukų, o man padėta prie auklėtojos stalo… Aš ne visada suprantu, ar tai prisiminimai, ar vaizdai, matyti nuotraukose, tačiau labai jos ilgiuosi… O močiutė labai gera. Myli ir visada galvoja apie mane…
Degantis su neišmatuojama padėka susimaišęs skausmo gumulas įstringa merginos gerklėje. Sutariame, kad aš jos nebekankinsiu, o kai nusiramins – parašys laišką tai, kuri visus tuos metus buvo antrąja mama.
Močiute, įsiklausyk, lapų patalai po Tavosiom pėdom šiugžda, beržai palinkę, viršūnės švokščia. Prašau, nebesijaudink, aš jau užaugau, ir tik Tavo dėka. Širdy amžiams palikai gilų įspaudą, išmokiusi mylėti ir vertinti pasaulį, tai, ką turiu. Laikas pralėkė nenumaldomai greitai, viskas liko praeity, kartu su naktimis, kai nesudėjai bluosto ar liejai širdį iš skausmo. Nešei ir skleidei šilumą net ir sunkiausiomis akimirkomis, pamiršusi save, nes rūpinaisi tik manimi. Stengiausi ir aš, kiek tik galėjau, kad niekada netektų nusivilti. Padarei viską, kas buvo Tavo jėgoms ir dar daugiau. Negalėčiau būti dėkingesnė už tai, ką suteikei, už tai, kad niekada nieko nepritrūkau, už išpildytas svajones, už amžiną meilę, už palaikymą visada ir bet kokiomis aplinkybėmis.
Ačiū Tau už viską, myliu Tave, nes gyventi galima tik mylint. Fausta
Mūsų mergytė!
– Gegužės septintąją sukaks penkiolika metų, kaip nebėra Gitutės. Po tos nelaimės mirtis į mūsų namus užsuka kas penkeri metai. Prieš dešimt metų mirė mano vyras, prieš penkerius kartu su Fausta palaidojome mano 95 metų mamą, – atsidūsta Gražina.
Skaudžios sukakties proga užpirktos šv. Mišios, suvažiuos artimieji, kaimynai. Visi tie, kurie tą skaudžią ir sunkią valandą ištiesė pagalbos ranką.
Paprašius papasakoti apie tuos geradarius, moteris tik skėsteli rankomis:
– Kaip aš galėčiau kažką išskirti? Kur tik ėjau, ko tik prašiau – niekas neatsakė. Faustą auginau ne aš viena – ji visos mūsų gatvės vaikas. Visi kaimynai taip ir sako – čia mūsų mergytė!
Dalinasi gėriu
Ar vienai pensininkei nebuvo sunku auginti paauglę?
– Žinoma, dabar viskas kitaip, nei tais laikais, kai aš auginau savo vaikus. Tačiau pinigų užtenka. Dešimt metų taupiau visas valstybės mums skirtas išmokas. Pinigai nėra dideli, tačiau Faustą galiu aprūpinti viskuo, kuo reikia.
Gražina šiltuoju metų laiku sukasi aplink savo gėles.
– Žmonės klausia, kodėl jos taip gražiai auga? Gal kad dalinuosi su visais… Sodinu tulpes ir jei tik lieka svogūnėlių – nuvežu su dėžute prie parduotuvės ir palieku – tegul ima, kam reikia. Pavasarį gladiolių daugiau užauga – kaimynams nuskynusi padovanoju – tegul džiaugiasi.
Žiemą – didžiausias G. Mikalajūnienės draugas – televizorius. Kaip pati juokauja, su juo ir pasikalba ir, jei ką negero rodo, pasibara. Labai mėgsta detektyvus ir filmus, kuriuose narpliojami įvairūs nusikaltimai.
– Tik apie Ukrainoje vykstantį karą negaliu žiūrėti – širdis nelaiko. Jei ne taip kukliai gyventume, tikrai priimčiau kokią pabėgėlių šeimą.
