Manau, jog ne vienas užsienietis, išvydęs mūsų šalies herbą, pagalvojo, jog Lietuva ne tik narsių karžygių, bet ir žirgų kraštas. Ir iš tiesų – jų yra visur – liaudies dainose, padavimuose, langinių raštuose ir raižytuose stogų papuošimuose. Visur, tik ne mūsų gyvenime.
Regis, dar vos prieš kokius dvidešimt metų bėris nieko nestebino. Jų, žinoma, nebuvo tiek daug, kiek tuomet, kai arklys buvo kone kiekvienos šeimos pragyvenimo šaltinis. Ir visgi obuolmušio, širmo ar bėro žirgelio traukiamas vežimas vis dar buvo mūsų kaimo peizažo dalis.
O tada atėjo globalizacija ir mūsų mažas, nemažai senųjų archajiškų tradicijų net per sovietmetį išsaugojęs pasaulis pasikeitė neatpažįstamai. Tradicinę žemdirbystę pakeitė pramoninė; „trihektarininkus“ „surijo“ tūkstančius hektarų skaičiuojantys ūkininkai; tie, kurie gimė, augo ir visą gyvenimą nugyveno su arkliais, paseno ir mirė, o paveldėtojai… Jiems labiau rūpėjo greiti pinigai, tad obuolmušiai, širmi ir bėri metaliniais ratais leidosi paskutinėn kelionėn į po visą Europą išsibarsčiusius mėsos kombinatus…
Ir paskutinį kartą į gimtuosius laukus žvelgiančiose jų milžiniškose akyse atsispindėjo tūkstančiai iki skausmo kiekvienam žinomų istorijų apie ištikimus ir darbščius, apie niekuomet neišduodančius ir visada parvežančius ten, kur reikia…
Tokios liūdnos ir nostalgiškos mintys sukosi galvoje praeitą savaitę važiuojant į Vaškų krašte esantį „Gintarinės pasagos“ žirgyną. Feisbuke išvydę skelbimą, kad Daičiūnų kaime siūlomos su žirgais susijusios atrakcijos, nusprendėme sužinoti, kas sugalvojo šį aristokratišką poilsį.
Norėjo pramogos darbuotojams
Nustebome, kai navigacija mus atvedė ne kur kitur, o į žemės ūkio bendrovės „Vaškai“ fermas. Pasirodo, „Gintarinė pasaga“ – sena bendrovės direktoriaus Gintaro Linkevičiaus svajonė, kurią padeda realizuoti septintus metus čia dirbanti veterinarė, bendrovėje fermos vedėja dirbanti ir už kelis tūkstančius galvijų atsakinga Digna Petkinytė.
Jei jau spėjote pagalvoti, kad šis žirgynas – tik turtingo verslininko užgaida, noriu jus iš karto nuvilti. Užbėgdamas už akių pasakysiu – taip, tai yra investicija su tikslu gauti pelną. Tačiau tai ilgalaikis projektas, kurio nauda ir piniginė grąža pasijus tik po kelerių, o gal keliolikos metų. Tačiau šalia verslo yra kitas – šviečiamasis, edukacinis šio žirgyno tikslas, kurio pagrindinė užduotis atgaivinti žirgų auginimo kultūrą mūsų krašte.
Tačiau leiskite apie viską papasakoti iš eilės.
– Pirminis sumanymas buvo toks, kad čia dirbantys žmonės po darbų neskubėtų namo ir neieškotų pramogų aplinkiniuose miestuose, o praleistų laiką su žirgais. Nusipirkome porą žirgų, tačiau netiko veislė dėl temperamento, be to, trūko ir patirties. Tada supratome, jog reikia mums patiems užsiauginti žirgų. Juk kai perki suaugusį gyvulį, jis jau turi savą istoriją ir patirties. Tad pirkome kumeles ir auginome jų atvestus kumeliukus. Rugsėjo mėnesį bus dveji metai, kaip veikia mūsų žirgynas. Šiuo metu yra 18 žirgų. Dalis jojamų, dalis kumelingų, dalis jaunų dvimečių, dar netinkančių nei sportui, nei darbui. Mūsų planuose – 40–50 žirgų, – „Gintarinės pasagos“ atsiradimo istoriją pasakoja Digna Petkinytė.
Tarp grožio ir atsakomybės
– Graciela, Luisa, Karmelita, Šandi, Persona, Puma, Tonis, Rapyra, Savana, Filė, Džinė, Kresidė, Parabolė, Damutė, Baterflai, Viskis, Klaudija, – beria Digna savo augintinių vardus.
Beje, jei gimsta kumelaitė, vardas jai duodamas pagal mamos vardo pirmąją raidę, jei kumeliukas – pagal tėvo.
„Gintarinės pasagos“ žirgyne auginami jojamieji Baltijos hanoverių, Olandijos, Belgijos šiltakraujų veislės žirgai. Yra ir viena stambinta žemaitukė.
Žirgyno vadovė pasakoja, jog žirgai – ne tik brangus (žirgas gali kainuoti ne vieną dešimtį tūkstančių eurų) malonumas, bet ir didžiulė atsakomybė.
– Pas mus atvažiavę vaikai dažnai prašo tėvų nupirkti jiems žirgą. Tačiau tai ne šuniukas ar katė, kurį, esant reikalui, gali kažkam trumpam palikti. Žirgą galima palikti tik tam, kas moka su juo elgtis ir prižiūrėti, o tokių šiais laikais likę labai nedaug. Pas mus savaitgaliais būna žmogus, kuris juos šeria, valo. Tačiau jis nesupranta, ar žirgai gerai jaučiasi, ar yra patenkinti. Tam reikia daug žinių, laiko, noro ir atsidavimo. Kitas dalykas – išlaikymas. Neužtenka vien nusipirkti žirgą, reikia juo ir rūpintis. Tai įvairiems stresams bei ligoms labai jautrūs gyvūnai, tad nuolat būtina specialistų pagalba. Niuansų daug. Pavyzdžiui, kad ir dantys. Žirgai gali gyventi daug metų, bet yra gyvi tol, kol turi dantis ir gali maitintis. Todėl dantų priežiūra jiems labai svarbi. Suaugusiam arkliui dantistas reikalingas kartą per metus. Jis stebi, ar taisyklingai dyla dantys. Kaip žmonės, taip ir arkliai, turi savybę dažniau valgyti viena dantų puse. Jei taip atsitinka, atsiranda aštrūs kampai, kurie žaloja vidinę žando pusę. Trečiaisiais gyvenimo metais žirgas keičia pieninius dantis į nuolatinius, tad vėl, kaip ir žmonėms, reikia prižiūrėti, ar viskas vyksta gerai.
Pajusti žirgą
Kol mes kalbamės su Digna, šalia jojimui ruošiamas gražuolis žirgas.
– Negali ateiti, šokti ant žirgo ir pasileisti laukais. Yra tam tikra privaloma rutina, kurios metu paruošiamas žirgas. Jis atvedamas į jam įprastą vietą, pastatomas. Prieš kiekvieną balnojimą iššukuojamas kailis, kad neliktų negyvų plaukų ir jie nepritrintų žaizdų. Tada jau dedamas pobalnis, ant jo paminkštinimas ir tik tada – balnas. Išvalomos ir specialiu tepalu nublizginamos kanopos. Kad apsaugotume kojas nuo traumų, ant riešo sąnarių vyniojame elastinį bintą. Tada jau dedami žąslai, vadelės, – žirgo paruošimo etapus pasakoja D. Petkinytė.
Mūsų apsilankymo dieną šalia joti besiruošiančios Baltijos hanoverių veislės gražuolės sukiojosi ir kone nuo pat žirgyno atidarymo pradžios čia dirbanti jojimo trenerė pakruojietė Kornelija Frolovaitė. Nuo vaikystės žavėjusis žirgais, ne vienus metus lankiusi Naisiuose įsikūrusį žemaitukų žirgyną, šiandien mergina Lietuvos sveikatos mokslų universitete studijuoja gyvūnų ir žmonių sąveiką (specializacija – žirgai) ir keturis kartus per savaitę dirba „Gintarinės pasagos“ žirgyne.
– Visi atvažiuoja ir galvoja – užsėsiu ir pasileisiu zovada šokinėdamas per kliūtis. Tačiau pirmiausia, ką patiria žmogus, užsėdęs ant žirgo, – aukščio pojūtis. Tavo matoma ir jaučiama erdvė pasikelia į maždaug pustrečio metro aukštį. Kitas atradimas tai, kad žirgas tavęs tikrai neneša. Tu turi laikytis kojomis, pajusti judėjimo ritmą, balansą. Vos žirgui pagreitinus žingsnį, raitelis instinktyviai ieško, į ką įsikibti, tada ima kūprintis, gūžiasi į kamuoliuką, o tai nėra gerai. Reikia atsipalaiduoti, pasitikėti savimi ir žirgu. Tai yra sunkiausia. Žirgai labai lengvai atskiria žmones, jaučia jų nuotaikas. Kai tu ant jo atsisėdi, tai būna tarsi penkių minučių testas, kas bus lyderis – žirgas ar jojikas? Viskas labai priklauso nuo kiekvieno žmogaus, tačiau vien išmokti taisyklingai sėdėti ant žirgo reikia kelių mėnesių. O išmokti jį valdyti, bendrauti su juo – kelių metų darbas. Tačiau visas išlietas prakaitas grįžta su niekuo nepalyginama žmogaus ir žirgo harmonija, kai tu sugebi su gyvuliu bendrauti be žodžių, vien kūno kalba, – šypsodamasi pasakoja trenerė.
Žemyna
Šios dienos Kornelijos mokinė – Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos dešimtokė Žemyna – Dignos dukra. Vaškuose ji kiekvieną laisvą minutę. Ir ne tik prie žirgų. Žemyna nuo mažų dienų šalia mamos ir nė kiek ne prasčiau žino viską, kas vyksta ūkyje. Ji mums parodo ką tik gimusius veršiukus, pasakoja, ką reiškia karvių ar jaučių ženklinimas, glosto neseniai atvestus ir po pievą smagiai laigančius ožiukus.
– Jų mama ožka nugaišo ožkiuodamasi, tad šie gražuoliai maitinti iš buteliuko. Jie – tikri „rankinukai“, – šypsosi Žemyna.
Šiomis dienomis turi kumeliuotis kelios kumelės ir Žemyna kartu su mama naktį vis keliasi patikrinti stebėjimo kamerų, ar viskas gerai.
Paklausiu gimnazistės, kuo ji norėtų būti užaugusi, ir čia pat susigėstu savo klausimo. Žmogus, kurio striukės kišenės pilnos gyvuliukams skirtų skanėstų, neabejotinai eis mamos pėdomis.
Daryti tai, kas patinka
Žemyna su trenere išjoja į maniežą. Palydžiu jas akimis ir seku paskui Digną. Negaliu atsistebėti moters susižavėjimu žirgais. Apie kiekvieną savo augintinį ji galėtų kalbėti valandų valandas. Pasakoti charakterio ypatumus, bendravimo subtilybes, smagias akimirkas.
– Augau Suvalkijoje, nors man nėra tiek daug metų, visus darbus dirbome arkliais. Čia to nebelikę. Derlingos žemės sukultūrintos, išdirbtos, tad net surasti pievą pajodinėti sudėtinga. Ar mėgsta kolektyvas žirgus? Nelabai. Jaunimo jau kitas mentalitetas, jie augo aplinkoje, kur beveik nebebuvo arklių. O vyresni, tie, kurie dar pamena vaikystės patyrimus, jie nebenori. Mūsų direktorius yra kelis kartus užlipęs ant žirgo, jis labai juos myli ir nori joti. Tačiau turi labai daug darbų, vos atsisėdus į balną, tuoj jam kas nors skambina. Prie žirgo negalima eiti įsitempus ar skubant. Tai nebus jojimas (juokiasi).
Nuolatiniai mūsų skaitytojai tikrai žino „Vaškų“ bendrovės vadovo Gintaro Linkevičiaus meilę gimtajam kraštui ir jo žemei. Tačiau kuo ilgiau bendrauju su D. Petkinyte, tuo labiau apima nuojauta, kad šis žirgynas – jos kūnas ir kraujas.
– Aš bendrovėje dirbu septynerius metus, o direktorius apie žirgus svajojo dvidešimt metų. Taip, aš esu tas žmogus, kuriam žirgai – kažkas nepaprasto. Mes kažkada pasikalbėjome, suradome daug bendrų minčių ir nusprendėme daryti tai, kas abiem patinka.
Atvežkite vaikus!
Žirgyno vadovė neslepia, jog pagrindinis jų tikslas – veisti ir pardavinėti žirgus. Tačiau prasmę mato ir šviečiamojoje veikloje. Čia vedamos individualios jojimo pamokos, vaikai kviečiami į edukacines programas, kur gali susipažinti su ūkininkų auginamais gyvūnais.
– Pirmadieniais–ketvirtadieniais nuo 15 iki 20 val. vedamos jojimo pamokos. Mokestis kol kas – simbolinis, vos 10 eurų. Už juos gaunama valandos treniruotė – nuo žirgo pabalnojimo, jojimo iki nubalnojimo. Mokestis iš tiesų nedidelis ir jis vėliau tikrai didės, tačiau šiame etape norime, kad kuo daugiau žmonių atrastų žirgus ir suprastų, koks nuostabus jausmas būti šalia jų.
Digna pasakoja, kad šalia didžiųjų miestų žirgynų yra daug ir jojimas tampa ne tik mados, bet ir prestižo reikalu.
– Aš vis kartoju – vežkite savo vaikus ir kelkite ant žirgų! Reikia, kad jie suprastų, kas tai yra ir vietoj virtualaus bendravimo rinktųsi buvimą gamtoje. Lietuvoje domėjimasis žirgais atgimsta, tikiuosi, kad tai pavyks atgaivinti ir Pasvalyje.
Užkalbėjimai
Digna vis pasakoja apie žirgus. Kad jie socialūs, bandos gyvūnai, kad negali gyventi vieni ir jei šalia nėra gentainio, privaloma auginti asilą, ponį ar ožką. Kalba, kad arklių grupėse labai stipriai išreikšta hierarchija, kad bandos vadas visuomet yra kažkuri kumelė, žemiausiai kastai priklauso kastratai, o eržilai… Eržilai reikalingi tik tam tikriems reikalams… Pasakoja apie spalvas – sartas, bulanas, bėras, širmas.. Ir kad reikia ketverių metų intensyvaus darbo, jog žirgais būtų galima joti. Reikia mokėti pajausti, suprasti žirgą. O tam reikia laiko.
Galvoje šmėsteli mintis: ji – tikra žirgų užkalbėtoja.
Įeiname į aptvarą ir po kelių akimirkų iš visų pusių mus apsupa žirgai. Dešimt, gal ir daugiau.
Aš net nepajuntu, kaip milžiniška galva švelniai paliečia mano petį. Aksominės lūpos šiurena palei ausį, tarsi norėtų pasakyti kažką labai svarbaus. Nejaukiai nudelbiu akis – aš iš tos kartos, kuri nebesupranta nei tos kalbos, nei tų prisilietimų…
Atsisuku ir delnais paliečiu kaklą. Tvirtas. Tokio bet kas nepalenks! Braukiu per švelnius karčius, jaučiu, kaip po jais tvinksi didžiulio gyvulio širdis. Jis, tarsi drąsindamas, priglaudžia galvą prie mano krūtinės. Užsimerkiu. Dabar mūsų abiejų širdys plaka kaip viena.
Staiga, tarsi kažkas būtų įjungęs nematomą kino projektorių, prieš akis išdygsta mano senelis, kurio niekada gyvenime nemačiau, nes mirė tuoj po mano gimimo ir kuris visą amžių su arkliu dirbo prie siauruko.
Matau keistuolį Petriuką, visą gyvenimą arkliuku vežiojusį maisto prekes miestelio ligoninės pacientams. Kiekvieną kartą pravažiuodamas pro bažnyčią jis išlipdavo iš vežimo ir atsiklaupęs sukalbėdavo poterius.
Man moja senbernis kaimynas Antanas, kiek pamenu, visuomet auginęs arklius ir vis kartojęs, kad jie geriau už dešimt žmonių. Kai mirė Antanas, jo paskutinė prižiūrėta kumelė Fedosija nugaišo po trijų dienų. Aplinkiniai sakė, jog ji buvo tokio pat amžiaus, kaip ir Antanas, todėl nieko nuostabaus, kad ir nusibaigė. Galbūt, bet aš tikrai žinau – ji į arklių rojų iškeliavo nepakėlusi skausmo. Visada tai žinojau!
Atsimerkiu. Priešais mane šypsosi Digna – Daičiūnų žirgų užkalbėtoja…
