Dievo kelias iš Argentinos atvedė į Lietuvą – Pumpėnus ir Kriklinius

„Mes – misionieriai. Kur reikia, ten ir keliaujame“, – atskleidžia trečius metus Pumpėnuose gyvenantis argentinietis kunigas vienuolis Juan Maria Randle. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

– Argentinoje universitete studijavau ir baigiau ekonomiką, dirbau, bet nejaučiau dvasios pilnatvės. Ispanijoje teko dalyvauti Jaunimo dienose. Brendo, stiprėjo mintis, kodėl gi negalėčiau būti kunigas. Daugiau meldžiausi, šnekėjausi su dvasininku, kol pabandžiau stoti į seminariją, kur buvo antras mano gyvenimas. Kurso draugai buvo jaunesni, o aš jau vyresnis, dėdė, – lengvai pokštauja kunigas vienuolis Juan Maria Randle, gimtojoje Argentinoje baigęs seminariją ir iš karto 2020-ųjų sausį atvykęs į Lietuvą, į Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės ir Kriklinių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijas, ir dabar prisipažįsta, kad jo pirmoji meilė – Lietuva.

Tačiau argentinietis kunigas Juan Randle taip pat pripažįsta, jog lietuvių kalba labai sunki, sudėtinga jos struktūra, galūnių derinimas: 

– Mano gimtoji kalba – ispanų. Moku anglų, bet čia žmonės daugiau supranta rusiškai. Ačiū Laimai, kuri mane išmokė lietuviškai.

Pumpėnų gimnazijos lituanistė Laima Noreikienė jau įpratusi mokyti užsieniečius – kunigas Juan Randle bene septintasis toks jos mokinys. 

Ir štai su dar vienu argentiniečiu kunigu vienuoliu Pumpėnų vienuolyne kalbamės lietuviškai. 

– Pumpėnuose man labai patinka. Jauku, ramu, graži gamta. Patinka oras. Tik ruduo baisus, itin tamsus ir niūrus. Bet ir lietuviams šis metas nemielas, – pastebi kunigas Juan. – Pas jus man labai patinka tikra žiema, kai sniegas ir šviečia saulė. Nors bažnyčioje šalta, šąla rankos. 

Vienuolis iš Argentinos taip pat pastebi, kad lietuviai truputį santūresni, atsargūs, bendraudami su kunigu ir dar užsieniečiu, jaučia atstumą: 

– Bet kai susibičiuliauja, puikiai bendrauja. Be to, šio krašto žmonės įpratę prie užsieniečių kunigų. Parapijiečiams sunku klausytis mano pamokslų, tačiau jie turi kantrybės. Man irgi dar sunku kalbėti lietuviškai. Todėl pamokslą užsirašau, Laima pataiso ir aš bažnyčioje perskaitau. 

Kunigas Juan prieš atvykdamas žinojo, kur Lietuva, bendram kontekste buvo susipažinęs su jos istorija: 

– Mes kaip misionieriai esam pasiruošę gyventi, kur reikės. Mano kurso draugai pasklidę po visą pasaulį – Papua, Taivane, Rusijoje, Tanzanijoje, aš Lietuvoje ir tik vienas liko Argentinoje. 

Po ekonomikos studijų universitete, kaip pats kunigas Juan pašmaikštauja, kai dar buvo jaunas ir normalus, leidosi į kelionę Europoje, aplankė Ispaniją, Italiją, Prancūziją, yra tekę būti Lenkijoje… 

– Mano vyresnis brolis – kunigas, sesuo – jau dvidešimt metų vienuolė. Močiutė, – vėl pokštauja pašnekovas. – Dabar mano sesuo vienuolė gyvena Panevėžyje ir atvažiuoja į Pumpėnus. O atvyko iš Olandijos. 

Randle šeimoje Argentinoje augo septyni vaikai. Tėtis – gydytojas, nors pensininkas, bet dar dirba. Mama – anglų kalbos mokytoja. 

– Tačiau ji – tiesiog mama. Augom septyni. Ir kokie buvom! Koks priešingas žodžiui „ramūs“, – iš kunigo Juan šypsenos nesunku suprasti, kad jie buvo smarkūs ir gal net padykę vaikai. – Bet mūsų šeima katalikiška, nuo vaikystės einam į bažnyčią. 

Juan Randle užaugo Argentinos Mendosos provincijoje, Andų kalnų papėdėje, beje, kalnų labiausiai ir pasiilgsta: 

– Pagal mus augau kaime, na, gal miestelyje, kuriame 200 tūkstančių gyventojų. Jūs sakytumėt, kad užaugau mieste. Bet Argentinoje kitokie mastai. Tarkim, Buenos Airėse gyvena 20 milijonų žmonių. Be to, augau name, prie kurio yra ir žemės. Taigi jaučiausi visiškai kaime. Kai teko gyventi bute, buvo labai sunku. Todėl pas jus man patinka, kaip namuose. Krikliniuose labai gražu, jauki bažnytėlė, gamta. Tik gaila, kad žmonių mažėja. O kaime daugiau išlaikomos tradicijos, močiutės perduoda gyvą tikėjimą. Tiesa, buvo karantinas ir dar daug ko artimiau nespėjau pažinti… 

„Baigiau ekonomikos studijas, tačiau dvasios pilnatvę radau tik mokydamasis seminarijoje“, – prisipažįsta kunigas vienuolis Juan Maria Randle. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Po dvejų metų, praleistų Lietuvoje, šį sausį kunigas Juan pirmą kartą grįžo atostogų į Argentiną ir susitiko su šeima: 

– Beveik mėnuo prabėgo gimtinėje ir nepailsėjau – susitikau su dvidešimt sūnėnų ir dukterėčių. Pasimatyti po šitiek laiko buvo gražu ir įdomu, tačiau neramu, pavargau. 

Kunigas Juan Randle išvyko, kai Lietuvoje buvo šaltukas, o Argentinoje vasara – daugiau nei trisdešimt laipsnių karščio: 

– Prie Andų kalnų saulė kepina, mūsų kraštas – saulė ir žemė. Mendosos provincijoje daug vynuogynų ir pagaminama daugiausia šalies vyno. 

Beje, iš tos pačios vietos kilęs ir kitas Pumpėnų kunigas vienuolis Juan Marcos Coduti. 

– Jis – mano brolio klasiokas. Esam seni pažįstami. Dievo kelias suvedė visiškai kitame pasaulio krašte. 

Kaip sakoma, nežinomi Viešpaties keliai. 

– Lietuvoje ir Argentinoje yra gyvenimo būdo skirtumų, bet man nesunku prisitaikyti, nes Pumpėnų vienuolyne visi trys esam argentiniečiai – Domingo, Marcos ir aš, – kunigas Juan Randle save laiko šimtaprocentiniu argentiniečiu, nors pavardė angliška. – Tačiau Randle pavardė jau beveik pusantro šimto metų Argentinoje. Taip pat truputį turiu Ispanijos ir Prancūzijos kraujo… 

Vienuolis pripažįsta, kad po karantino šiemet bus pirmos Velykos Pumpėnuose ir Krikliniuose, kai laisvai galime švęsti Prisikėlimo džiaugsmą: 

– Šias Velykas švęsime jau su žmonėmis. Svarbiausias palinkėjimas, kad Kristus prisikeltų mūsų sieloje, kad atliktume išpažintį, priimtume Komuniją, kad nepaskęstume tik kasdienėje rutinoje. Velykų liturgija graži, šviesi. Tokia pilnatvė turi būti ir mūsų širdyse. Nors žmonės skirtingi, tačiau visi judame link vieno tikslo.

O Velykų tradicijų turime skirtingų. 

– Pas mus, Argentinoje, Velykų kiaušiniai – šokoladiniai, Lietuvoje margučiai – tiesiog meno kūriniai. Man net gaila juos daužyti ir suvalgyti, – prisipažįsta argentinietis kunigas. 

Tačiau jį bene labiausiai nustebino Kalėdų skirtumas: 

– Kūčių vakarienę, kurios pas mus nėra, man buvo sunkiausia suprasti, bet ši tradicija labai patiko. Pas mus vakare tik Bernelių Mišios, o po jų jau švenčiame Kalėdas. Argentinoje per šias šventes vasara, Lietuvoje – žiema. Tai irgi nemenkas skirtumas… 

Maistas panašus, tačiau skirtingai gaminamas. 

– Mūsų pasauliai nėra tiek skirtingi, kaip, tarkim, Kinija ar Papua, kur išsiųstas mano kursiokas. Nors man išmokti lietuviškai prilygo kinų kalbai, – prisipažįsta argentinietis kunigas Juan Randle. 

O jeigu reikės išvykti? 

– Mūsų kongregacija – misionieriai. Norėčiau čia likti, bet nežinau, kaip bus. Kunigas Domingo Pumpėnuose – beveik dvidešimt metų. O vienuolis Juan Carlos – jau Islandijoje, tačiau ten dirba ir su lietuvių bendruomene. Taigi lietuvių kalbos žinios niekur neprapuolė, – sako kunigas Juan Randle, kurio įgūdžiai žaisti futbolą, kaip tikro argentiniečio, Lietuvoje irgi nedingo. 

Neprarado jis ir humoro jausmo – kai pakvietėme fotografuotis, nusišypsojo: 

– Jaučiuosi tarsi Holivude…

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.