– Svarsčiau, ką dar savo kepyklėlėje kaime galėčiau pasiūlyti. Juk duona, pyragas – kasdienis mūsų maistas. Todėl ir ėmiausi kepti, – Saločių miestelio Liepų gatvėje savo sodyboje įrengtoje „Mėnesėlio kepyklėlėje“ sutinka jos šeimininkė Vilma Tribuišienė.
Buvusioje lauko virtuvėje Vilmos vyras, Vokietijoje dirbantis tolimųjų reisų vairuotoju, maždaug metus triūsė, kol įrengė šią kepyklėlę.
– Per karantiną taip gerai supuolė, kad vyras buvo namuose, – be to, Vilma atskleidžia, jog pagal projektą iš Užimtumo tarnybos gavo 20 tūkst. eurų paramą virtuvės įrangai įsigyti.
Savo kepyklėlėje pagal užsakymus ji ne tik kepa duoną, pyragus, bandeles, picas, bet ir gamina maistą nedideliems dešimties–penkiolikos žmonių įvairiems pobūviams, vakarienėms. Beje, yra tekę priraityti net paprasčiausių virtinių. Taigi pas Vilmą maistas – kaip namuose.
– Man ir iš filmų įstrigusios miestelių, kaimų mažos jaukios kepyklėlės, tie maži versliukai, kur viskas šviežia, tiesiai iš krosnies viskas kvepia, kur yra bendrystė, kai žmogus pasako, ko norėtų, kas jam gardu ir sveika. Svarbiausia, kad būtų norinčiųjų mano kepyklėlėje pagaminto maisto, o prie pageidavimų visuomet galiu prisitaikyti, – Vilma sako puoselėjanti ir senąsias virtuvės tradicijas, kurias perėmė iš savo mamos, ir pritaikė žinias iš Vilniaus aukštesniosios kooperacijos mokyklos, ir virėjos patirtį iš darbo sostinės kavinėje „Artas“ bei čia pat, pasienyje, įsikūrusių „Pakelės namų“, kol ryžosi šeimininkauti savarankiškai.
Pasvalio rajono visuomenės sveikatos biuras neseniai pranešė, kad Vilmos kepamai duonelei kovo 4-ąją suteiktas sveikatai palankių maisto produktų simbolis „Rakto skylutė“:
– Saločiuose įsikūrė mažoji bendrija „Mėnesėlio kepyklėlė“. Jos šeimininkė Vilma galvoja ne tik apie savo šeimos, bet ir apie pirkėjų sveikatą. Maistą visada gamina su meile, o duonos kepimo tradicijas perėmė iš mamos. Vilmos nuomone, sveikas maistas nėra tas, kuris kainuoja labai daug. Didžiausia problema, jog nemažai žmonių neskiria pakankamai dėmesio sveikai mitybai.
Vilmos duona kepama iš viso grūdo ruginių miltų perpus maišomų su kvietiniais, pagardinama kanapių ir sezamo sėklomis.
„Rakto skylute“ pažymėti sveikatai palankesni produktai turi mažiau riebalų, cukraus, druskos ir daugiau maistinių skaidulinių medžiagų.
Vilma prisipažįsta iki šiol išsaugojusi mamos receptų sąsiuvinį, nuo vaikystės mėgo prie valgio taisymo sukinėtis:
– Man dar teko kubiliuke duoną minkyti. O kepė senovinėje duonkepėje krosnyje. Tačiau aš tos ruginės duonos nevalgiau ir ją lesindavau gulbėms. Man buvo skanesnė pirktinė. Mamytė išbandydavo vis ką nors naujo. Ir dabar pagal jos receptą kepu grybukus.
Baigusi Saločių vidurinę Vilma nesiblaško ir iš karto stoja į Vilniaus aukštesniąją kooperacijos mokyklą, prisipažįsta, kad labai norėjo mokytis virėja būtent sostinėje. Ten išmokti kepti keksai, „Kijevo kotletai“, kepsniai „Astra“ iki šiol mėgstami.
Tuomet jau kūrėsi verslai, privačios kavinės. Tad ir Vilma pradėjo dirbti Vilniaus centre, prie Santuokų rūmų, naujoje kavinėje „Artas“:
– Mano pirmoji darbovietė labai pasisekusi. Jaunas veržlus kolektyvas man daug davė. Iš tų laikų kolegė liko gera draugė… Bet mirė mano mamytė. Tetukas liko vienas ir teko grįžti į Saločius. „Pakelės namuose“ virėja dirbau apie dešimt metų. Po Vilniaus čia buvo kitaip – pravažiuojantys tolimųjų reisų vairuotojai nori tiesiog sočiai pavalgyti. Ir mano vyras vairuotojas žino, kad Vokietijoje pas vieną turką geriausi kebabai. Niekur kitur tokių nėra. Tad nieko neapgausi. Žmogus grįš ten, kur sotu ir skanu.
Paskui ir pas mus kavinėse pradėta rengti daugiau pobūvių, kuriuose plačiau atsiskleidžia šeimininkės sugebėjimai ir fantazija.
– Teko šeimininkauti ir pas kaimynus. Anksčiau žmonės užsiaugindavo gyvulių ir balius ruošdavo savo namuose, – prisimena Vilma.
Ji išsitaria, jog kadaise kepė karpio kepsnelius pavaišinti prezidentą Valdą Adamkų, kai lankėsi Steponavičių ūkyje Gripkeliuose…
– Ištekėjau, auginau vaikučius, taip ir išėjau iš „Pakelės namų“, nors kolektyvas buvo draugiškas, ir su savininku Vytautu Mikelėnu gerai sutarėm, – Vilma vis dėlto neslepia, kad geriausia, kai pats sau esi karalius.
Dabar Tribuišių sūnūs – Pasvalio gimnazistai: Žygimantui šešiolika metų, Juliui bus aštuoniolika.
– Sūnūs – smaližiai. Kai nori ko nors skanaus, kartu gaminame, – Vilma atskleidžia, kad jaunimo gardėsių viršūnėje – picos. – Žinau, nesveika. Bet retkarčiais saikingai galima.
„Mėnesėlio kepyklėlėje“ yra itališkas picų aparatas.
– Siūlau trijų rūšių picų: su vištiena ir ananasais, su šonine ir mėlynaisiais svogūniukais, su kumpiu ir šampinjonais. Toks picų pagrindas, o toliau viskas pagal pageidavimą, – Vilma pasakoja kepanti ir gaminanti nuo sausainių, keksiukų iki karštų patiekalų, duonos tortų, tik nekepa saldžių tortų.
Gavusi iš Užimtumo tarnybos paramą, Vilma įsipareigojo trejus metus užsiimti būtent maisto ruošimu, išsivežant pačiam klientui:
– Negaliu maisto tiekti, tarkim, į parduotuvę, negaliu atvežti į namus, nes tam jau kiti reikalavimai, turi būti pritaikytas transportas.
Beje, kodėl „Mėnesėlio kepyklėlė“?
– Reikėjo sugalvoti lietuvišką pavadinimą. Mėgstu anksti, pusę penkių ar penktą valandą, keltis ir kepti, gaminti. Tuomet man didžiausias įkvėpimas, o vakare aš jau nedarbinga, – prisipažįsta Vilma.
Be to, dar galime prisiminti gražią ir populiarią vaikystės dainelę, kur „mėnesėlis kepė“.
Jeigu norite paskanauti „Mėnesėlio kepyklėlėje“ pagaminto šviežio maisto, iš anksto galite užsisakyti telefonu 8 655 29 616.
