Jau per šimtą karo pabėgėlių
Ketvirtadienio duomenimis, mūsų rajone prieglobstį jau buvo radę 102 karo pabėgėliai iš Ukrainos. Beveik vien moterys su vaikais iki 18 metų.
Švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Ramunė Šileikienė informavo, kad rajono mokyklose ir darželiuose ugdomi 24 ukrainiečių vaikai: 11-ka mokosi Pasvalio Lėvens pagrindinėje mokykloje, 5 – Petro Vileišio gimnazijoje, 1 – Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijoje, po 2 ikimokyklinukus lanko Pasvalio „Liepaitės“ ir „Žilvičio“ vaikų darželius, po vieną mažąjį ukrainietį ar ukrainietę yra „Eglutėje“, Pumpėnų gimnazijos Kalno ir Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos Narteikių ikimokyklinio ugdymo skyriuose. Dar apie 20 atvykusių nepilnamečių jau baigę mokslus Ukrainoje.
R. Šileikienė minėjo, kad, penktadienio duomenimis, artimiausiu laiku rajono mokyklas turėtų papildyti 7, o darželius – 5 vaikai.
Iš tokio didelio į svetimą šalį atvykusių žmonių būrio visada atsiranda lyderių, sugebančių telkti savo tautiečius ir spręsti pačius svarbiausius organizacinius, buitinius reikalus. O jų – į valias, nes kai kurie pabėgėliai atvyksta spėję pasiimti tik asmens dokumentus. Kiekvieną parą gausėjančios ukrainiečių bendruomenės Pasvalio rajone vadovėmis tapo Olena Sliusarenko ir Inna Docenko. Abi moterys yra svarbiausios pabėgėlių reikalais besirūpinančio rajono civilinės saugos specialisto Lino Mainonio pagalbininkės. Iš maždaug 15 kilometrų nuo Kijevo įsikūrusio Brovarų miesto jos su vaikais į Pasvalį atvyko kovo 6 d. ir apsistojo Rūtų g. trijų kambarių bute.
Olena ir Inna atstovavo rajone apsigyvenusiems ukrainiečiams Seimo nario Antano Matulo inicijuotame Savivaldybės vadovų, seniūnų, bendruomenių atstovų susitikime. Kovo antrojoje pusėje abi moteris sutikome rengdami reportažą iš Vytauto Didžiojo aikštėje, buvusios poliklinikos pastate veikiančio pagalbos ukrainiečiams punkto. Jos vadovauja kiekvieno penktadienio pavakare Pasvalio krašto muziejuje organizuojamiems ukrainiečių susibūrimams.
Nors būdamos ir labai užimtos, Olena ir Inna ketvirtadienio rytą rado laiko pabendrauti su „Darbo“ žurnalistu. Pokalbio vietą – „Arkos“ kavinės svečių kambarį – pasiūlė vienas iš karo pabėgėlių rėmėjų, verslininkas, Savivaldybės tarybos narys Rimas Želvys. Maždaug valandą laiko trukusio pašnekesio metu ukrainietės pasidalino asmeniniais karo siaubo išgyvenimais, papasakojo, kodėl jų laikinaisiais namais tapo būtent Pasvalys, ir palietėme svarbiausias karo pabėgėlių problemas bei rūpesčius.
Gyvenimas iki vasario 24-osios ryto
Brovarų miesto pavadinimas lietuviškai reiškia „aludarius“. Tačiau šiais laikais per 300 tūkst. gyventojų turintys Brovarai dažniausiai vadinami batsiuvių sostine. Iki karo mieste veikė nemažai batus gaminančių įmonių. Vienai iš jų, gaminančiai vaikišką, moterišką ir vyrišką avalynę, vadovavo mūsų pašnekovė Olena kartu su vyru Jaroslavu. Batų modeliuotojos-technologės specialybę turinti moteris džiaugėsi sėkmingu verslu Brovaruose ir Žytomyre. Sutuoktiniai augina 14 metų Daniilą ir 6 metukų Ulianą.
Galvota apie verslo plėtrą kai kuriose užsienio šalyse. Investicijų planuose buvo numatyta ir Lietuva. Prieš trejus metus Olena su Jaroslavu lankėsi Pasvalyje pas čia gyvenančias giminaites, anglų kalbos mokytojas Liudmilą Gertienę ir Svetlaną Bilobrovko. Olenai ir jos vyrui nedidelis mūsų miestas labai patiko. Kaip galimas investicijų vietas aplankė Kauną, Šiaulius, Panevėžį. Tačiau verslo plėtros planus sutrukdė prasidėjusi COVID-19 pandemija.
Olenos draugė Inna iki karo dirbo Brovarų miesto savivaldybėje, buvo atsakinga už viešuosius pirkimus. „O laisvalaikiu labai mėgstu kepti tortus“, – šyptelėjo pašnekovė. Jos vyras Andrejus – gydytojas traumatologas. Šeimoje trys vaikai – 16- metė Elizaveta, Kirilui tuoj sukaks 12 metų, o jaunėlei dukrelei Aleksandrai dar tik 6 metukai.
Slėpėsi rūsiuose šalia bulvių
„Karo išvakarėse dirbome, planavome, kiek avalynės reikės išvežioti į įvairius prekybos tinklus. Vasario 23-iąją mano vyras Jaroslavas tarsi nujausdamas po kelerių valandų prasidėsiantį pragarą, liepė susidėti būtiniausius daiktus ir ruoštis evakuacijai. Aš pyktelėjusi dar paprieštaravau. Vasario 24-osios naktį 4 val. 20 min. pažadino galingo sprogimo garsas. Iš pradžių pagalvojome, kad sprogo koks nors sandėlis. Tačiau netrukus nugriaudėjo dar vienas sprogimas ir tada supratome, kad rusai pradėjo karinę agresiją“, – pasakojo O. Sliusarenko. Pirmosios rusų raketos krito į karinius objektus ir į netoliese kadaise buvusį aerodromą. Matyt, agresoriai naudojosi senais žemėlapiais, nes apleistas aerodromas neturėjo jokios strateginės reikšmės. Intensyviai buvo apšaudomi ne tik Brovarai, bet ir kiti Kijevo priemiesčiai.
Pašnekovės mobiliuosiuose telefonuose rodė nuotraukas, kaip jos su vaikais slėpėsi pas giminaičius, gyvenančius Kijevo ir Žytomyro sričių kaimuose, kur vyko aršios kovos. Fotografijose matyti drėgnuose rūsiuose šalia bulvių ir uogienių stiklainių gulintys persigandę, šiltais drabužiais apmuturiuoti vaikai. Olena ir Inna minėjo, kad ir dabar jų atžalos labai jautriai reaguoja į bet kokį garsesnį pokštelėjimą. Tad ne veltui policija prašo vengti fejerverkų šalia karo pabėgėlių gyvenamųjų būstų.
Ukrainos ir Lenkijos valstybių sieną pabėgėliai pasiekė trimis automobiliais, nes iš Žytomyro srities dar reikėjo paimti Liudmilos ir Svetlanos tėvus. Pasienyje jau laukė Vigytas Gertas. Olenos vyras Jaroslavas, kaip ir kiti ukrainiečiai vyrai, grįžo atgal. Olenos sutuoktiniui pavesta vežioti humanitarines siuntas, o Innos vyras Adrejus pluša Brovarų ligoninėje, gydydamas sužeistus kareivius ir civilius gyventojus.
Olena ir Inna su savo sutuoktiniais telefonu bendrauja kiekvieną dieną. Iš jų išgirsta apie šiurpius okupantų daromus nusikaltimus – moterų ir merginų prievartavimus laikinai užgrobtose teritorijose, civilių gyventojų žudynes, turto plėšimą. Anot pašnekovių, kai kurie rusų kareivių veiksmai atrodo tragikomiškai – liudininkai pasakojo, kaip jie į tankus, šarvuotus transporterius tempiasi iš apleistų namų pavogtus virdulius, televizorius, kailinius…
Dauguma pabėgėlių – iš aktyvių karo veiksmų zonų
Dauguma mūsų rajone laikiną prieglobstį radusių karo pabėgėlių atvyko iš karo paliestų Ukrainos regionų. „Kijevo priemiesčiai Bogdanovka, Brovarai, Dymirka, Žytomyro sritis, Mykolajevas, Odesa, Chersonas, Zaporožė, Berdianskas ir kitos vietovės“, – karo pabėgėlių geografiją vardino ukrainiečių bendruomenės vadovės. Anot Olenos ir Innos, pirmutinis ir svarbiausias iš rūsių išlindusių karo pabėgėlių pageidavimas – kad nebūtų triukšmo ir galėtų nusiprausti bei išsimiegoti.
Iš per šimtą atvykusių ukrainiečių dauguma gyvena Pasvalyje. Ukrainietišką kalbą taip pat galima išgirsti Aukštikalniuose, Narteikiuose, Vaškuose, Namišiuose, Ustukiuose…
Kaip vieną didžiausių problemų pašnekovės įvardino darbo paieškas. Nemokant lietuvių kalbos atvykusiems finansininkams, vadybininkams tenka tenkintis nekvalifikuotais darbais, kurių pasiūla taip pat nėra didelė. Olena ir Inna minėjo, kad iš šimto į Pasvalio rajoną atvykusių karo pabėgėlių kol kas pavyko įdarbinti apie trečdalį. Kelios moterys važinėja į Panevėžį, kur susirado darbą vienoje gamykloje.
Ukrainiečių bendruomenės mūsų rajone organizatorės viliasi, kad po lietuvių kalbos kursų daugiau ukrainiečių moterų ir merginų susiras darbą. Lietuvių kalbos kursus, į kuriuos jau užsirašė 23 karo pabėgėliai, organizuoja rajono Švietimo pagalbos tarnyba.
„O iš darželio grįžusios mūsų dukrelės vieną dieną jau uždainavo lietuviškai“, – šypsodamos tarė Olena ir Inna. Tuo tarpu mokyklose ukrainiečių vaikai su savo bendraamžiais lietuviais dažniausiai bendrauja anglų kalba. Kaip didelį Pasvalio privalumą jaunimui ukrainietės įvardino didelę papildomo ugdymo pasiūlą Pasvalio muzikos bei sporto mokyklose ir, žinoma, baseiną, kuriuo mėgaujasi ir suaugusieji.
„Būtinai parašykite, kad pačius nuoširdžiausius padėkos žodžius tariame mus svetingai priėmusiems ir padedantiems Pasvalio krašto žmonėms. Jų parama mums yra neįkainojama ir ją mes labai vertiname“, – sunkiai slėpdamos jaudulį kalbėjo Olena ir Inna bei pridūrė, kad karas turėtų baigtis maždaug po mėnesio didvyriškos ukrainiečių tautos pergale.
