Pasvalio krašto teatrą įprasmino knyga

Pristatyta nauja knyga „Pasvalio krašto teatro kūrėjai“. Iš kairės: dizainerė ir maketuotoja Jūratė
Juozėnienė, autorė Asta Simonaitė, redaktorė ir kalbos stilistė Agnė Grinevičiūtė.
GARASTAITĖS nuotr.

Šie metai – ypatingi pasvalistikai (Kazimiero Pūro žodžiu įvardijant), mūsų krašto pasakojimams bei raštijai. Jos lobyną papildė režisierės, teatrologės Astos Simonaitės knyga „Pasvalio krašto teatro kūrėjai“, nesenai pristatyta Pasvalio kultūros centro Baltojoje salėje. 

Prie atsiradimo knygos, leidžiančios kiekvienam mūsų apžvelgti krašto teatrą, ir galbūt – susidomėti į jį įsitraukti, prisidėjo komanda: redaktorė ir kalbos stilistė Agnė Grinevičiūtė, dizainerė ir maketuotoja Jūratė Juozėnienė, viršelio dailininkas Arvydas Gudas. 

Pasklaidę knygos, o kartu – ir turtingos mūsų teatro istorijos bei jos kūrėjų darbų – puslapius, būsimieji skaitytojai pasiliko bendrauti neformalioje aplinkoje. Jaukumą kūrė „PKC Cafe“ gėrybės. 

Klausytojų susirinko – tarsi ne į knygos pristatymą, o viso spektaklio premjerą… Galime manyti, jog tokia knyga – laukta, reikalinga, kelia smalsumą. Į Baltąją salę susibūrė kolegos iš kultūros, teatro pasaulio, autorės teatrologijos studijų draugai, buvę ir esami teatralai… Sveikino rajono valdžios, kultūros atstovai. 

Knygą drauge su autore pristatė bei ją kalbino kolegė režisierė Ramunė Uždavinienė. „Susirinkome pristatyti naujos Pasvalio rašytojos!“ – iškilmingai pradėjo ji.

Nuskambėjo linkėjimas: „Duok Dieve, kad visas knygas, kurias pradėjome, galėtume pabaigti skaityti.“ Simboliška tapo tai, jog knygos viršelyje – geltoni akcentai granito spalvos fone, o dalis lėšų, gautų už knygą – bus skirti paremti ukrainiečius. „Noriu padėkoti visiems, kurie įsigijo knygą – lėšas mes aukojame karo nuniokotai Ukrainai ir jos žmonėms. Mano indėlis yra labai mažas, bet tebūna bent toks…“ – virpančiu balsu kalbėjo autorė. 

Kelionė į Pasvalio teatro širdį

 Autorė praėjusiais metais baigė teatrologijos magistrantūros studijas, o ši knyga – jų vaisius, baigiamojo darbo plėtotė. Dažniausiai tokie užmojai baigiasi veiklų pristatymu kolegoms, nedideliu leidiniu, tačiau Astos akys degė viso rašymo proceso metu – įspūdžiu dalijosi R. Uždavinienė. Tai patvirtino ir kitos jo dalyvės – redaktorė, dizainerė. A. Grinevičiūtė džiaugėsi, jog nuo šiol galime leistis į įdomią mūsų krašto teatro kelionę – ši knyga sužadina pasididžiavimą tuo, jog gimei būtent Pasvalyje. J. Juozėnienė pripažino: „Asta pakerėjo savo gyvu nervu. Sutikti bendradarbiauti „užvedė“ šis gyvenimo, kūrybos degimas.“ 

Autorė troško aprašyti visus žmones, susijusius su teatru, kurie Pasvalio krašte gimė, dirbo ar čia atvyko: „Gyvenimas bėga ir nesusimąstome – kas buvo iki mūsų, kokios asmenybės?“ 

Tą vakarą ne tik žvilgtelėjome į knygos turinį, bet – ir įdomiuosius teatro užkulisius… Nes teatras yra visoks, – su šypsena intrigavo Asta. Ji, ir pati visą gyvenimą dalyvavusi Pasvalio teatro gyvenime, leido pajusti, kokia gyvybinga yra šio meno siela. Pristatymą iliustravo vaizdo įrašai iš Pasvalio teatralų gyvenimo – kas tekstu dar neužfiksuota (jei tai išvis įmanoma). Čia ir Gintaro aktorių teatriniai kvailiojimai krepšinio aikštelėje, ir artistų guliašo receptas, ir repeticijų paslaptys… 

Knygos uždangą praskleidus 

Na, o Pasvalio teatras prasidėjo nuo Joniškėlio… 

Skyriuje „Pirmieji lietuvių teatro žingsniai“ autorė atskleidžia, koks svarbus buvo Pasvalys užsimezgant Lietuvos teatrui. Tai XIX–XX a. sandūra, kuomet svarbiausia buvo įkurti Lietuvos valstybę, kai atgimė mūsų tauta. Teatras tapo tautinio, kultūrinio atgimimo dalimi. To ėmėsi Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis (jo žmona Konstancija Sketerytė, beje, kilusi iš Nereikonių kaimo). Pasirodė pirmieji dramos kūrinių į lietuvių kalbą vertimai, pjesių, dramos kritikos publikacijos. Na, o Mintaujos gimnazijoje (Jelgava, Latvija) šie žmonės susitiko su pasvaliečiais – Gabriele Petkevičaite-Bite, Petru Avižoniu, Povilu Gaidelioniu, ir klojo pamatus Lietuvos mėgėjų teatrui. 

Joniškėlis, žinome, buvo vienas lietuvybės židinių. Drauge čia – ir Pasvalio teatro pradžia. 

Joniškėlyje įkurta viena seniausių Lietuvoje ligoninių, kur gydytoju paskirtas Jonas Leonas Petkevičius. Jo šeimos namai, alsuojantys demokratijos, kultūros puoselėjimo dvasia, tapo inteligentijos švyturiu. Čia susitikdavo rašytoja, visuomenininkė Gabrielė, lietuvybės šaukliai Povilas Višinskis, Antanas Vileišis, Žemaitė… Čia pynėsi likimo vingiai ir kūrybiniai ieškojimai. Juose subrendo ir pirmasis lietuviškas spektaklis – Antano Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“, suvaidintas Palangoje. 

Pasvaliečiai broliai Antanas ir Petras Vileišiai kūrė ir Vilniuje – dėka jų radosi vieni pirmųjų draminių kūrinių, vyko spektakliai, užgimė teatrinis gyvenimas. 

Joniškėlyje dirbęs, galbūt įkvėptas vietos inteligentijos, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis davė pradžią profesionaliam teatrui. Rašė pjeses, sukūrė libretą pirmajai lietuviškai operai „Birutė“ (buvo ir jos režisierius), taip pat parašė „Blinda, svieto lygintojas“, pirmasis pradėjo teatrines gastroles, formavo teatro idėją. 

Antrajame skyriuje „Teatras Pasvalyje“ (1910–2000) parodoma, kas palaikė Pasvalio teatro judėjimą: aktyvūs žmonės, pradinė mokykla, biblioteka, gimnazija. Aprašoma, kaip teatrinis gyvenimas vyko sovietmečio kontekste. Minimi režisieriaus Romualdo Juknevičiaus vaidybos kursai, pirmieji spektakliai… Užgimstantis naujas teatro lopšys mokykloje-internate, kurį „sūpavo“ Petras Simonaitis, Genovaitė Ramoškaitė-Jusienė. 1962 m. į Pasvalį atvykusi pedagogės Aurelijos ir tautodailininko Vytauto Kutkauskų, dramos mėgėjų, šeima. Įsitraukė ir vaikai Birutė bei Gintaras. Su jais prasideda nauja Pasvalio teatro epocha. O Aurelija Kutkauskienė Pasvalio teatro ugnį kursto daugiau nei penkiasdešimt metų, ir ligšiol… 

Knyga sujungė kelių kartų Pasvalio teatro kūrėjus. Kairėje: Aurelija Kutkauskienė, Asta Simonaitė, Birutė ir Petras Simonaičiai. GARASTAITĖS nuotr.

Knygos skyriuje „Pasvalio mėgėjų teatras ir jo kūrėjai“ (1975–2020) išskirtinis dėmesys skiriamas būtent režisieriui Gintarui Kutkauskui – šviesaus atminimo Lietuvoje įvertintam teatro kūrėjui. Pasvalio muziejuje jis subūrė suaugusiųjų teatrą. Spektakliai „Nebylys“, „Cingu lingu“, „Keleivio byla“ ir kiti, teatralizuotos šventės, taip pat teatrinis darbas su neįgaliaisiais, gebėjimas pajusti kiekvieną žmogų ir šiandien gyvas pasvaliečių atmintyje. Pasvalio Gintaro Kutkausko teatras, kuriame vaidina jo mokyklą praėję aktoriai, gyvuoja ligšiol, jam vadovauja Ramunė Uždavinienė. „Man dirbti nebereikia. Reikia tik bėgti paskui juos ir mokytis iš Gintaro pamokų…“ – sakė ji. 

Pasvalį, molio žemę, stebino ir egzotiškasis, ugningas „Tango &…“ teatras su Sigitu Repšiu priešakyje. „Esame paprasti žmonės, bet kūryboje, Pasvalyje mes – kažkokie keisti“, – šypsodamasis viename interviu sakė choreografas, argentinietiško šokio gūsiu įkvėpęs miestą. Asta, ir pati prisidėjusi prie tango teatro, tarė: „Sigitas nebijo imtis, to, kas baugina.“ Šiandien gyvuoja jo „Vilniaus tango teatras“, kurio branduolys – pasvaliečiai šokėjai. 

Tuo metu Gintaro ir Sigito vadovaujami teatrai atstovaudavo Baltijos šalims, vieninteliai ir abu – iš Pasvalio… 

Režisierę sveikino Pasvalio kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Drãma“ aktoriai. GARASTAITĖS nuotr.

Apie 1997 m. pradėtas kurti vaikų ir jaunimo teatras. Šiandien tai – studija „Drãma“ (vad. A. Simonaitė). Teatras yra tapęs daugelio konkursų laureatu, pelnęs apdovanojimų, sutraukia būrius žiūrovų. „Tikslus teatrinis žaidimas patraukia išmone, nepaprastai meistriškai scenoje įkurdinami įvairaus amžiaus vaikai – režisierė taip tiksliai jiems paskirstė vaidmenukus, kad jie <…> susipina į vientisą, žavų ansamblį“, – yra teigęs aktorius, režisierius Ramūnas Abukevičius.

Paskutinysis knygos skyrius pavadintas „Prisiminimais“. Čia – Vidmanto Mikniaus, Olitos Dautartaitės, Ievos Kaminskaitės-Prengos, Viktoro Stanislovaičio, Violetos Trečiokaitės-Mičiulienės, Jolantos Rastauskienės, Aidos Garastaitės bei pačios Astos Simonaitės pasakojimai apie teatro „virtuvę“, įsimintinas akimirkas ir, svarbiausia, – žmones, dėka kurių kunkuliuoja mūsų teatro gyvenimas… 

Pasvalio teatro fenomenas 

Ryšį su teatru turi daugelis pasvaliečių – yra patys vaidinę, lankęsi spektakliuose, pažinoję teatralus… Pasvalyje nesunku žmones prikalbinti vaidinti. Galbūt tai – Kutkauskų šeimos paleistas gerasis „užkratas“? 

Paklausta – kas gi šiandien „veža“ Pasvalio teatrą, Asta tarė: „Žmonės! Žinoma, kad jie…“ Teatras, Kutkauskų šeimos dėka, – šventas dalykas. O kai yra toks žiūrovas!.. Man atrodo, kad Pasvalyje – labai geri žiūrovai, žmonės. Jie supranta… – kalbėjo Asta.

Susitiko Pasvalio Gintaro Kutkausko teatras ir knygos autorės kurso draugė Violeta Trečiokaitė-Mičiulienė. GARASTAITĖS nuotr.

Tiek vietos spektakliuose, tiek nacionalinio ar tarptautinio lygmens festivaliuose mūsų teatras renka pilnas sales žiūrovų. Apie tai, kas žmones ten traukia, svarstė jau ir G. Kutkauskas. Viename filmuotų vaizdo įrašų jis kalbėjo – teatras yra „sveikas nervas“, terapija. Einantis į sceną žmogus jaučiasi taip, lyg ruoštųsi šokti parašiutu. Tačiau šis jaudulys – sveikas. O po to aplanko didžiulis nuovargis. Išties – šis kontrastinis emocijų dušas iš tiesų atgaivina ir traukia žmones… Teatras „išjudina“ mūsų jausmus.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.