Pasvalietis Šarūnas Kvedaras per metus dviračiu numina daugiau kaip 3 000 kilometrų. Pasak vyro, draugystė su šia transporto priemone užsimezgė dar jaunystėje, kai pasivažinėjimai buvo tik smagus laiko praleidimo būdas, tačiau kiek vėliau dviratis tapo gyvenimo būdu.
„Dviratį intensyviai minu jau daugiau kaip trisdešimt metų, aišku, buvo laikotarpis, kai jį buvau kuriam laikui užmiršęs, bet kai sukūriau šeimą ir išvykdavome kur nors poilsiauti automobiliu, tai visuomet veždavomės dviračius ir vietoje jais važinėdavome. Dabar dviračiais keliaujame ne tik po Pasvalį, kasmet leidžiamės į turistinius dviračių žygius bei keliones“, – pasakoja pašnekovas.
Minti dviratį sveika ir darnu
Anot pasvaliečio, šeimos įprotį dažniau judėti dviračiais suformavo ir noras gyventi sveikiau. „Pastebėjome, kokią naudą dviračio minimas atneša mūsų sveikatai ir kaip mus tai skatina norėti gyventi sveikiau: daugiau mankštintis, sveikiau maitintis, reguliuoti svorį ir visaip kitaip stiprinti savo fizinę būklę. Todėl kartu su žmona šiltuoju metų laiku bent 3–4 kartus per savaitę, neskaitant to, kad aš važiuoju į darbą dviračiu, o žmona į jį eina pėsčiomis, dar stengiamės išvažiuoti vakarais tiesiog pasivažinėti po apylinkes, o savaitgaliais – nuvykti ten, kur dar nesame buvę. Taip pat laikomės tradicijos kiekvieną rudenį aplankyti Nidą ir ten pasivažinėti dviračių takais. Taigi, drąsiai galima sakyti, kad minti dviratį ne tik sveika, bet ir labai patogu norint pažinti ir kitomis akimis pamatyti savo kraštą.“
Dviratininkas išskiria dar vieną svarbų siekį – norą gyventi švaresnėje aplinkoje. „Mūsų šeimai, kaip ir turbūt daugeliui kitų, rūpi aplinka, kurioje gyvename, ir oras, kuriuo kvėpuojame, todėl tikrai suprantame, kaip automobiliai ir jų sukeliama tarša juos neigiamai veikia. Tad galima sakyti, kad ir dėl šios priežasties dažnai renkamės dviratį. Ir būtų puiku, jei šiuo pavyzdžiu pasektų bent trečdalis mūsų šalies gyventojų.“
Susisiekimui renkasi ne automobilį
Pasvalio mieste atstumai nedideli, o jei gyvenama šalia centro – parduotuvę, kultūros centrą, bažnyčią, mokymosi ar sveikatos priežiūros įstaigą beveik ranka galima pasiekti. Todėl, pasak pašnekovo, dviratį, kaip alternatyvą automobiliui, čia renkasi daugelis, net ir tie, kurie gyvena kiek toliau nuo miesto.
„Pasvaliečiams ir gyvenantiems aplink dviratis yra transporto priemonė, kuria susisiekia su miesto centru, važiuoja į darbą ir iš jo, į parduotuves ar kokių nors kitų reikalų tvarkyti, o automobiliu, kaip ir mūsų šeima, dažniausiai naudojasi tik tada, kai reikia ką nors sunkaus parsivežti ar nuvykti į didmiestį. Tad galima sakyti, kad mes tiesiog esame įpratę važiuoti dviračiu. Žinoma, mieste įrengta ir ganėtinai patogi infrastruktūra: yra trys parkai ir keli dviračių ir pėsčiųjų takai, vedantys į netoliese esančius kaimus, džiaugiamės ir sutvarkyta pagrindine miesto gatve, kurioje įrengtas bendras dviračių ir pėsčiųjų takas, tačiau dar tikrai yra kur pasistengti“, – teigia Š. Kvedaras.
Pataria kasdien numinti bent 5 kilometrus
Paklaustas, ką pasakytų norintiems, bet nedrįstantiems automobilio iškeisti į dviratį, Š. Kvedaras pataria per daug negalvoti, o tiesiog imti tai ir padaryti, nes priežasčių nevažiuoti galima visada atrasti. „Jeigu kiekvienas kasdien numintų bent po penkis kilometrus, net neabejoju, kad greitai įprastų ir pajustų dviračio privalumus. Juk dviratis kaip sportas ar transporto priemonė yra prieinamas praktiškai visiems – jauniems ir net vyresnio amžiaus žmonėms. Ir manau, kad po truputėlį lietuvių judėjimo įpročiai tikrai keisis.“
Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra ir finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis
