Po Žuvies ženklu gimęs verslininkas rūko gardžią žuvį

Pasvaliečiai Andrius Maskoliūnas kartu su žmona Violeta šalia Talačkoniuose įkurtos parduotuvės-rūkyklos „Žuveliokai“. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Pasvaliečio Andriaus Maskoliūno darbo diena prasideda tada, kai dauguma iš mūsų dar tik sapnuoja pirmą sapną. Antrą valandą nakties vyras važiuoja į Talačkonių kaimą ir kuria rūkyklą, kad, išaušus dienai, į valiūkiškai pavadintą krautuvėlę „Žuveliokai“ užsukę lankytojai gautų šviežiai rūkytos dar karštos žuvies.

Iš turgininkų šeimos 

Andriaus gyvenimo kelias margas. Šešerius metus profesionaliu kariu tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Ieškojo laimės Norvegijoje, Anglijoje, tačiau, kaip pats prisipažįsta, darbai, kurie neįdomūs, nors ir gerai mokami, jo netraukė, tad grįžo į tėviškę. Čia prekiavo turguje, kuris jam buvo anaiptol ne svetimas. 

– Mes – turgininkų šeima. Mama visą gyvenimą prekiauja turguje. Nusprendžiau pabandyti ir aš. Gal prieš penkerius metus kilo banga žuvimi prekiaujančių autobusiukų, kurie atvykdavo ir į turgų, ir į mugę, ir šalia bet kurio didesnio prekybos centro sustodavo. Sugalvojau pabandyti. Pradėjau domėtis ir sužinojau, kad tai nėra labai paprastas dalykas, kad yra daugybė reikalavimų ir sąlygų tokiai prekybai, todėl nusprendžiau geriau prekiauti mėsa. Kaip netruko paaiškėti – tai buvo prasta mintis. Prekiauti mėsa – ne man, tad verslas nepavyko, – pasakoja Andrius.

Gimęs po Žuvies ženklu 

Nepavykusi prekyba mėsa neatšaldė verslo ambicijų. 

– Nors buvo daugybė kitų darbų ir sumanymų, žuvis man vis sukosi galvoje. Esu gimęs po Žuvies ženklu. Mama nuolat man kartoja „Tu gimei su žuvimi, su ja ir numirsi“ (juokiasi). Nusipirkau mažą rankų darbo rūkyklą, pabandžiau išrūkyti žuvį vieną, antrą kartą – pavyko. Nė nepajutau, kaip šis procesas įtraukė, ėmiau domėtis receptais, nusipirkau didesnę rūkyklą. Rūkiau žuvis, dalinau draugams ir žiūrėjau, kaip jie reaguoja. Visi ne tik gyrė dėl gero skonio, bet pradėjo siūlyti ir pinigų. Tai buvo savotiškas ženklas, po kurio rimtai susimąsčiau apie tokį verslą. Ir štai, praeitų metų pabaigoje, gruodžio 15 dieną, Talačkoniuose atidarėme parduotuvę-rūkyklą „Žuveliokai“, – verslo pradžią prisimena Andrius. 

Kaip prisipažįsta verslininkas, vietos pasirinkimą nulėmė veiklos specifika. 

– Turėjau viziją, labai ilgai ieškojau tinkamos vietos. Miesto centre, kur aplink daug namų, rūkyklos nepastatysi – nuolat sklindantys dūmai žmonėms nepatiks. Todėl reikėjo ieškoti atokios ir kartu klientams sustoti patogios vietos. 

Andrius tikina, jog būtent tokią jis radęs Talačkoniuose šalia nuolat gyvos „Via Baltica“ automagistralės. Čia išsinuomojo patalpas ir įsirengė rūkyklą.

Svajones stabdo nerami situacija pasaulyje 

Pradarius „Žuveliokų“ parduotuvės duris, mus pasitinka nuolat besišypsanti Andriaus žmona Violeta. Kaip pusiau juokais prisipažino vyras, Violeta yra pusė jo verslo sėkmės. 

– Aš amžinai neišsimiegojęs, susiraukęs nuo dūmų, o ji visada su šypsena. Kartais net klientų veiduose išskaitau nusivylimą, kai vietoj Violetos jie išvysta mane, – kvatojasi Andrius. 

„Žuveliokų“ parduotuvėlė veikiau primena kišenę – vos keli kvadratiniai metrai. Tačiau reikia pasakyti – labai jaukią kišenę. 

Nuolat besišypsanti Violeta – pusė verslo sėkmės. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Vos peržengus slenkstį atsiremiame į prekystalį. Ant sienos juodoje lentoje surašytos kainos. Tačiau nėra kada skaityti ten surašytų skaičių, nes akys (tiksliau – pirmiausia nosis, o po to jau akys) krypsta į dešinę, kur už improvizuotos, iš dviejų senų alaus statinių padarytos pertvaros, stovi metalinis stelažas, kurio lentynos nukrautos rūkytos žuvies. Ne bet kokios – ką tik ištrauktos iš rūkyklos, su dar nuo uodegų ir pelekų varvančiais taukais… 

O jau kvapas toks, kad net kojos iš malonumo linksta. Gerklę užplūsta seilės, protas išjungia bet kokius racionalumo likučius ir tu tiesiog bedi pirštu į viską iš eilės – norisi ir to, ir ano, ir trečio… 

Andrius pasakoja, kad pusė jų lankytojų – „Via Baltica“ važiuojantys keliautojai, likusi dalis –pasvaliečiai. Pastarųjų, beje, daugiausia užplūsta artėjant savaitgaliui. 

– Sulaukiame nemažai latvių. Jie apžiūri, nusiperka ir vėl grįžta. Ir tai labai smagu, nes, vadinasi, jie vertina mūsų žuvį ir pirkdami pripažįsta, jog kokybe ir skoniu nenusileidžiam latviškai produkcijai. 

Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Verslininkas tikina, jog pirmieji du darbo mėnesiai pasiteisino su kaupu. Optimistinė pradžia gimdo ir naujas idėjas, kurių realizavimą Andrius kol kas atideda neribotam laikui. 

– Sumanymų turiu tikrai daug. Norėčiau Pasvalyje atidaryti šviežios žuvies parduotuvę, kurioje būtų visko – nuo krevečių iki jūrų velnio – visa Lietuvoje įmanoma pasiūla. Galvoju apie didesnę rūkyklą, kad galėčiau prekiauti ne tik čia, bet vežioti ir į prekybos vietas. Turiu kolegą ir bendramintį Kaune, su kuriuo praktiškai tuo pačiu metu atidarėme identiškas įmones, jis – Kaune, aš – Talačkoniuose. Nuolat bendraujame, kalbame apie galimybes važiuoti į muges ir pan. Tačiau kol kas visa tai tik planai. Žvelgiant į tai, kas dabar vyksta su pasauliu ir ekonomika, investuoti į naujus projektus bijome. 

Nuolat tobulinami receptai 

„Žuveliokuose“ galima nusipirkti karštai rūkytos skumbrės, jūros lydekos, ešerių (anot Andriaus – tai klasikinis trejetas, be kurio negali gyventi nė vienas lietuvis), upėtakių, doradų, lašišų, ungurių, šamų ir kitų egzotinių jūros gėrybių. 

– Mūsų atradimas ir tikra „bomba“ – rūkytos krevetės. Jų paklausa tokia didelė, kad kartais, o ypač savaitgaliais, net nespėjame išrūkyti tiek, kiek pageidauja žmonės. 

Dalis Talačkoniuose rūkomos žuvies užauginta Lietuvoje, Prienų rajone įsikūrusiame Išlaužo žuvininkystės ūkyje, likusi – atvežama šaldyta iš visų pasaulio kraštų. 

Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Andrius praveria rūkyklos duris. Didelį šaldytuvą primenančio agregato lentynose suguldyti krevečių iešmeliai. Nors pats įtaisas modernus, leidžia palaikyti reikiamą temperatūrą, davikliai kontroliuoja visą procesą, tačiau pats rūkymo principas toks pat, kaip ir prieš 1000 metų – malkomis. 

O iš kur receptai? 

– Receptų kūrimas – procesas, kuris niekuomet nesibaigia. Nuolat tobulinu, nuolat konsultuojuosi su prieskonių tiekėjais ir vis ieškau to tobulo skonio.

Šviežumas – kaip prekės ženklas 

Andrius žuvies stengiasi išrūkyti tiek, kad būtų galima parduoti per vieną dieną, todėl nereikėtų nustebti, kad į „Žuveliokus“ užsukus darbo pabaigoje, galite rasti tuščias lentynas. 

– Aš nenoriu laikyti žuvies šaldytuve ir laukti, kol ji apdžius. Jei norėčiau prekiauti džiovinta žuvimi, tokią ir gaminčiau. Mūsų išskirtinumas ir tai, dėl ko žmonės grįžta, – žuvies šviežumas. Aš noriu, kad pas mus užsukęs pirkėjas būtų garantuotas, jog ant stalo pasidės ką tik iš rūkyklos ištrauktą produktą. Jei matau, kad per dieną visko neparduosiu, vakare sumažinu kainą. Šviežumas ir yra mūsų prekės ženklas. 

Andrius Maskoliūnas užsimena kartais sulaukiąs priekaištų, jog žuviai trūksta sūrumo. 

– Čia labai svarbu suprasti gamybos technologiją. Dauguma žuvų, prieš patiekiant ant prekystalio, po rūkymo dar yra laikomos parą, kad „subręstų“ ir skonis susivienodintų. Šiuo atveju mes parduodame ką tik išrūkytą žuvį, kuri dovanoja visiškai kitokią skonių gamą. Jei kam per mažai druskos – jos visada galima užsiberti. O jei bus per daug – tuomet jau nebenuplausi. 

Lieka Pasvalyje 

Andriaus ir Violetos šeimoje auga dvi dukros – septynių metų Luka ir septynerių mėnesių Ditė. Vyras – aistringas žvejys, noriai į rankas imantis tiek paprastą meškerę, tiek apsivilkęs hidrokostiumą neriantis į povandeninę žuvų medžioklę. 

– Aš užaugau prie upės. Gimiau su žuvimis, su jomis ir numirsiu… Tiesa, dabar darbų tiek, kad jau nepamenu, kada turėjau laisvo laiko… Kartais pasikalbame su žmona, kaip buvo gera Norvegijoje – atidirbai aštuonias valandas ir nesuki dėl nieko galvos. O čia dirbi 20 valandų per parą, o ir tos likusios keturios būna kupinos įtampos vis sukant galvą, ko dar nespėjau padaryti. Dėliojame tuos pliusus, minusus ir, žinote, – Pasvalys laimi. Ten toli pinigų gal ir daugiau, bet čia namai, čia kuriame gyvenimą, čia pažįstu visus ir mane visi žino. Iš Pasvalio manęs niekas neišvarys ir aš tikiuosi, kad į jokias norvegijas nebereikės važiuoti, – tikina Andrius.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.